Illusion || n.h. (Lt fanfic) ✔️

Chapter 72

Baigęs reikalus su fanėm nuskubėjau prie jos ir apsikabinau liemenį.
-Atsiprašau, kad taip ilgai užtrukau.-sušnabždėjau pakštelėjęs jos kaktą ir nusivedžiau į pastatą, kad pagaliau susiplanuotume ilgai lauktas vestuves. Buvau toks laimingas, kad vesiu kažką tokio... Nepakartojimo. Kvėpuoju vien dėl šio žmogučio, kuris kaip matau pasiryžęs būt su manim iki pat galo. Prisėdau kartu su ja laukiamajame atitrūkdamas nuo viso šurmulio. Sukau jos plaukų sruogą ant piršto, kol ji žaidė su mano kitos rankos pirštais.
-Jie mieli... Mažučiai, bet be galo mieli.-sukikeno apžiūrėdama mano nagus. Sukikenau iš jos pastabumo, nors manau senai tai pastebėjus, bet neprakalbo.
Susitvarkius butiniausius dalykus dėl vestuvių su Diamond tvirtai susikibę už rankų nuėjom iki Starbucks.
-Ko norėtum, mažut?-paklausiau apsikabinęs jos liemenį.
-Nežinau... Galbūt karšto šokolado.-šyptelėjo pažvelgus į mane. Linktelėjau ir pasodinęs ją nuėjau užsakyti. Netrukus grįžau pas Dei su dviem puodeliais, jos karśtu šokoladu ir savo Latte, rankose.
-Ačiū.-nusišypsojo paėmus puodelį.
-Am... Planuoju po medaus mėnesio biški golfu užsiimt ir kol pertrauka kažką solo padirbėt.-tariau žvilgtelėjęs į ją.
-Oh, jei nori.-menkai šyptelėjo. Gerai, aš suprantu, kad ją užknisa, kai dažnai namie nebūnu, o ji nori pabūt su manimi, bet toks jau mano darbas. Aišku, aš ir noriu su ja kuo daugiau laiko praleisti, tad Dei pasiimsiu kartu, kol golfą žaisiu.
-O kaip One Direction?-išgirdau ją nutraukdamas savo apmąstymus.
-Bus, tik noriu parodyt žmonėm, kad kažką darau ir noriu parodyt ką moku be 1D.-nusišypsojau.
-Gerai, jei tu to nori, aš tave palaikysiu. Esi talentingas, mažuti, reik rodyt savo gabumus.-paglostė mano ranką ji. Pakštelėjau Dei ranką šyptelėjęs.
-Ačiū, kad palaikai mane.-sušnabždėjau.
-Kam aš reikalinga gi, tam, kad palaikyčiau tave ir daug daug dalykų padėčiau tau, o tu man.-sušnabždėjo ir mirktelėjus atsigėrė karšto šokolado. Pritariamai linktelėjau ir taip pat atsigėriau.
---Dei P.O.V.---
Po Starbucks Niall nusitempė pasivalkioti po parduotuves. Jis kaip boba kokia, kai įlenda į pardę, tai vaikščioti paskui reik, o rūbų kaip prišikta, atsiprašant. Tįsiaus paskui laikydama jo ranką.
-O, einam čia.-šyptelėjo timptelėjęs mane į parduotuvę. Kaip vergas įėjau paskui.
-Ką manai?*paklausė parodęs megztinį.
-Gražus, bet ar tau nemaža dar rūbų?-sukikenau žvelgdama į jį.
-Ne...-nusijuokė ir man už akies užkibo kaina. Įtraukiau skruostus sumirksėjus.
-Kas?-paklausė jis. Pakėliau žvilgsnį į jį.
-Atvirai pasakius, aš nepirkčiau megztinio už tokia kaina.-pasisakiau jam. Žinoma, jis pratęs ir turi pinigų tokiem dalykam, bet kaip pvz., paprastui žmogui, neturinčiam tiek pinigų, irgi atrodytų brangu.
-Turėtum priprasti.-šyptelėjo jis. Pritariamai linktelėjau apsidairius.
-Rinkis ką nori, nupirksiu. Ir nekreipk dėmesio į kainą.-sukikeno.
-Bet aš nenoriu, visko turiu. Nieko man netrūksta. Tikrai.-šyptelėjau pakštelėjus jo lūpas ir pasisukau į duris, kurios vos nelūžo nuo fanių antplūdžio.