AŠ NORIU TAVO LŪPŲ 2

Myliu tave

(Brangūs skaitytojai, pasileiskit muzika, kad būtų smagiau skaityt 😉)

Daktaras: Taip, rezultatai nekokie. Vienas vaikinas yra tik su kojos trauma ir keliais vidiniais sužeidimais o kitas,- ir per tarpa mačiau, kaip jis į šonus pradėjo purtyt galvą. Kai jis nusidusavo aš neatlaikius parkritau ir Lilė iš paskos atsisėdus mane stipriai apkabino.

Kaip ir norėjau pult į ašaras daktaras tęsė toliau: Kitas vaikinukas yra sunkios būklės, žinoma žaisdas sutvarkėme, bet yra 90 procentų,kad jis neišgyvens. Tai greitu metu atjungsim prijungtus aparatus, nes manom nėra jokių variantų,kad išgyvens, tai galit eit aplankyti,- greitai atsistojau ir priėjau prie daktaro ir įsikabinau į jį: Prašau ne, jis atsibus, jis atsibus- ir pradėjau verkti.

Keitė su Lile mane nuo jo atitraukė ir atsukusios į save apkabino.

Aš: Jie negali dėl jo nekovoti, jie negali jo nužudyti,- jos nieko neatsakė tik dar stipriau apkabino.

Ašaros bėgo vieną po kitos, o kojos linko į visas puses. Kai pakėliau akis Lukas su Marium nuėjo pas Zayn. Dar Lilė su Keitė bandė mane raminti, kad nenusivilčiau, kad prieš jo kelionę anapilin jį aplankysiu ir atsisveikinsiu, bet galvoje buvo tik vieną mintis. Jeigu jį palieka mirti, aš mirsiu kartu. Nuėjusios atsisėsti ir mane per vidurį pasodinusios laikė už rankų ir vis bandė raminti. Bet buvau pasiklydusi savo mintyse. Žinau, kad buvau labai rimta, bet rimtumą mano vis nuvydavo ašaros. Mintyse vis kaltinau save, nes jei manes šiam mieste nebūtų, to nebūtų nutikę, nebūtų jie net susipykę ir būtų viskas kaip buvo.
Vis mąsčiau apie tai, bet man prieš akis atsiklaupė Lilė su Keite.

Lilė: Einam pas jį?- lėtai nuleidau galvą ir palingavau į šonus.

Keitė: Einam, paskui gailėsis, kad nenuėjai pas jį,- pakėlus veidą, nusisukau.

Aš: Eikit, aš eisiu pati paskutinė,- ir atsistojus nuėjau į priešingą pusę.

Visi žmonės į mane žiūrėjo iš šonų. Juk turbūt atrodžiau tragiškai, bet man vienodai. Lėtai prislinkau prie gale esamo lango. Palei jį klupau ir prisitraukiau kojas prie savęs. Seselės bėgiojo nuo palatos į palatą. Tik vieną pribėgus padavė man tabletė su vandeniu ir pasakė, kad daktaras liepė jei atnešti. Padėkojus pasiėmiau viską į rankas ir kai ji išėjo pasidėjau ant grindų. Pagalvojus, kad šiandien su Zayn kartu atsisveikinsim su gyvenimu ašaros bėgo toliau, bet vis kažkokie žmonės keistai žiūrėjo tai vis jas nuvalydavau. Niekas mano skausmo nesupranta ir dar žiūri ,kaip į durne. Po kiek laiko iš operacinės išvažinėjo Cameroną, tai atsistojau pribėgau prie jo ir paėmus jam už rankos ėjau kur jį vežė. Pažiūrėjau į jį mieganti ir žinojau tik tai, kad jis kai atsibus, bus baisiai pyktas ant manęs už mano elgesį. Bet kitaip negaliu. Kai jį privežė prie palatos, aš pasilenkus prie jo ir pabučiavau į kakta ir tyliai ištariau, kad myliu ir sudie visam laikui. Kai seselės pradėjo panosiai tyliai burbėti nors visa kliniką skambėjo tai pasikėliau ir leidau, kad jį įvežtų. Dar pažiūrėjau kaip duris užsidarė ir leidau keliom ašarom nurediet ir kai pradėjau eiti atgal išgirdau Doniyos apsiverkusi balsą.

Doniya: Nina! - ir puolė tiesiai į glėbį,- sakyk jam viskas gerai? Mama jau atvažiuoja,- ir ji atsitraukus pasižiūrėjo į mano verkenti veidą- Nina! Kodėl verki, kas nutiko?- žinojau tai, kad man tai reikia pranešti, nors man prasižioti šitą tema yra sunku.

Aš: Doniya, tik nesinervuok, jis,- ir mano kalbą nutraukė telefono skambutis.

Doniya pasimetus atsiprašė ir iš kišenės ištraukė telefoną ir nusisukus atsiliepė ir pradėjo eiti. Susidėjus rankas palei krūtinę, ėjau vėl link to lango. Beeidama pamačiau seselę, kuri ant stalo padėjo kelis indelius tablečių ir greit kažkur nubėgo. Apsidairiau, kad nieko nebūtų ir priėjus pradėjau žiūrinėti kokios tabletės. Ant vieno rašė raminamieji ant kito migdomieji. Dar norėjau pažiūrėt, kas mažomis raidėm parašyta, bet mane pagriebė už alkūnes. Išsigandus vienus vaistus greitai padėjau, o kitus pasisliepiau rankoje. Atsisukau ir prieš save pamačiau apsiverkusia Doniya.