AŠ NORIU TAVO LŪPŲ 2

Pasekmes žinai

Vis negalėjau suvokti, kas įvyko vis tikėjausi, kad tai tik sapnas iš kurio tuoj, tuoj pabusiu.

Bet vis dar gulėjau bagažinei, visa surišta ir kraujojanti.

Po viso šito rankos nusviro, nebenorėjau nieko...  Geriausiu atvėju- mirti.

Mano pasitikėjimas, kaip ir širdis dužo į daug gabaliukų.

Akys jau buvo sausos, nes viską jau išverkiau.

Nors ir bagažinei gulėjau, girdėjau, kaip tos šlykštynės, žvengė, kaip arkliai iš mano kančių.

Ir žiauriausia tai, kad visi, kurie mane kažkada tipo mylėjo, nusigręžė nuo manęs ir lyg į nugarą suvarė daug peilių, nors vietoj jų galėjo būti bent, koks apkabinimas.

Tikras apkabinimas, kuriame jausčiausi saugi, mylimą ir kuris suteiktų jėgų kovoti.

Bet, kaip tokio negavau beliko nuleisti rankas, nieko nedaryt, būt, kaip lėlei iki tol kol numirsiu.

Mano galva plyšo nuo visų šių minčių ir jau skausmą neįšoriai jaučiau, o kažkur viduje, tas mane dar labiau žudė.

Kaip norėjau pradėti vartytis ir daužyti, mašina sustojo, tad sulaikius kvėpavimą klausiau, ką tie šneka.

Praėjus kelioms minutėms balsų jokių nebuvo girdėti, nei kokių durelių darymu.

Arba aš viską pražiopsojau, arba jie viska tyliai daro, bet jie taip nemoka.

Vis dar tyliai buvau dėl viso ko, bet užtat po truputi bandžiau atsilaisvint rankas ir kojas, bet jos stipriai buvo surištos, o virvė nei kiek nepajudėjo.

Vis bandžiau, bent kažkaip atlaisvint, bet staigiai atsidarė bagažinės dangtis ir ryški šviesą privertė nusukti veidą.

Maiklas: Tavo mama tikrai džiaugsis tave pamačius, saule,- ir jie pradėjo kvatotis- Greičiau imk ja ir nešk į kambarį, kol kaimynams įtarymo nesukėlėm.

Ir Nikas apvyniojo savo rankas aplink mano kūną ir po biški traukė, o aš visiškai nepajudinau, nei piršto.

Nikas: Tėti išjunk žibintuvėlį, nes tikrai visi matys.

Maiklas: Pala,- ir po jo žodžių ant manęs buvo užmestas skuduras.

Nikas nunešė mane šeip ne taip iki kambario ir numetė ant lovos.

Nuėmė skudurą jie ir pradėjo mano žaizdą valyt.

Nesuprantu jų, jei jiems neįtinku ir jie mane žlugdo, kodėl jie manęs nenužudo?

Juk mamai pasakytų, kad žuvau, kažkur ir ji paverktu porą dienų ir mane pamirštu.

Turbūt jie tikrai visiškai durniai yra, jei taip nesugalvoja.

Reikės pasiūlyt, greičiau mano kančios baigsis.

Ir Maiklas mane sutvarkęs, atrišo ir dar žiūrėjo į mane lyg laukdamas mano padėkojimo, o aš tik nusukau akis ir laukiau, kada jie išeis.

Maiklas: Mama tuoj grįš, ji džiauksis tave pamačius, būk gera, nes pasekmes žinai- Ir jis pakilęs nuo lovos išėjo smarkiai trenkdamas duris.

Vėl tos lubos tie tapetai, viskas, kaip ir buvo tik jau mano daiktų, kaip ir mažiau mano pačios kambarį, o vien jau Niko.

Nesinorėjo keltis, bet išlipau iš lovos, kad prasijudinčiau.

Pasižiūrėjau į rankas ir kojas ir nuo virvių likę keli randai.

Glosčiau savo riešus ir lėtais žingsniais nuėjau prie lango.

Langai buvo pakeisti, viskas buvo pakeista kur pažiūriu.

Atsitraukus nuo lango nuėjau prie stalo, ant kurio būdavo mano daiktų, o dabar vien jo, tik radau savo mažus kvepalus, kurie buvo užkišti.

Mano kambarys virto jo ir greitai, kai manęs čia nebebus, šie namai neatsimins net mano kvapo.

Atėjus į kambario vidurį po biški sukausi ratu, apžiūrėdama kiekvieną kambario kampą, kiekvieną maža detalytę, kuri nyksta mano akyse.

Ir apsisukus kelis kartus, tik tada pastebėjau, kad mama jau stovėjo mano kambarį, verkdama ir šypsodamasi.

Kelias minutes vieną į kitą žiūrėjom, kol ji pribėgus norėjo apkabinti, bet aš pasitraukiau.

Mama: Nina, mano mažoji saulute, kaip aš tavęs pasiilgau,- ir ji taip žiūrėjo tikėdamasi apkabinimo.

Aš: Taip pasiilgai, kad leidai jiems mane kankinti, Nikui atidavei mano kambarį, jį išremantavot ir taip tu manęs pasiilgai, nejuokink.

Mama: Viskam yra paaiškinimas, mes tavęs ieškojom, ypač Maiklas ir Nikas,- o aš tik nusijuokiau ir jaučiau, kaip iš pykčio rinkosi ašaros.

Aš: Taip jie mane kankino, o aš nuo jų bėgau, bet kur tu buvai?- ir priėjau prie jos- turbūt su Maiklu lovoj, ar ne taip?

Mama: Nina, aš ir tavęs ieškojau!

Aš: Kur tu buvai, kai man tavęs reikejo? Kuo tu tikėjai labiausiai?  Pasakyk?!- jau netvardžiau ašarų.

Mama: Gal nebuvau, kai reikėjo tau, bet dabar esu čia, mažute, tiesiog Nikui ir reikia mamos ir,- iš nervų iškarto ją pertraukiau.

Aš: Bet tu esi mano mama, ne jo!- po mano žodžių mama buvo šoke, o aš kritau ant lovos ir mano ašarų upeliai prasidėjo- Dink iš čia !

Mama: Niną suprantu, kad tau,- ir atsikėlus, parodžiau pirštų į duris.

Aš: Dink!! Tu man ne motina.

Ir mama apsiverkus, greit išėjo iš kambario. O aš kritau ant lovos ir bandžiau nusiraminti.

Ir po kelių minučių pasigirdo jos balsas.

Mama: Kas čia vyksta!!!

Sveiki mano mielieji ❤

Lauksiu jūsų Vote ir nuomonių 💞

Kaip manot, kas ten įvyko?

Lauksiu nuomonių ❤😄

Sorry jei klaidų papuls