AŠ NORIU TAVO LŪPŲ 2

Turėsi laiko apsispręsti

Susiradus rūbus juos apsivilkau ir grįžus į kambarį pasiėmiau telefoną ir jau išeidama iš kambario ėjau link laiptų, ir kai pradėjau leistis, pakėliau galvą ir pamačiau tai, kas vertė mane pasimesti dar labiau.

Palei laukines duris mama stovėjo su dviem vyrais. Jos tylus kalbėjimas vertė mane nusikrenkšti.

Nusikrenkštus, visų veidai atsisuko į mane. Mama išbalo,kai mane pamatė, o prie jos stovėjo gan vyresnis vyras už ja ir laikė jos rankas, o šalia vyro stovėjo jaunas bernas, gal vyresnis truputi už mane.

Mama ištraukus ranką iš vyriško norėjo lyg teisintis, bet tas ja sustabdė ir priėjo prie laiptų arčiau.

Vyras: Laba diena panelė Nina, pagaliau malonu susipažinti- Ir jis užlipo keliais laiptais arčiau manęs, bet aš greitai atsitraukiau- Suprantu panelė Nina, kad jums dabar sunku, bet atėjau prisistatyti. Aš Maiklas Ridžas, o čia mano sūnus- ir tas berniokas priėjo arčiau.

Maiklo sūnus: Panele Nina, malonu susipažinti, aš Nikas tavo naujas įbrolis,- kai jis pasakė įbrolis mano akys tiesioginę žodžio prasme iššoko.

Aš: Įbrolis? Mama? Kaip suprasti? Kas darosi čia?- Mama lyg aiškintis, bet ji nespėjo išsižioti.

Maiklas: Nina noriu tau pasakyt, kad mes su tavo mama greitai susižadėsim ir šiandien arba ryt turėtume čia atsikraustyti, argi nesmagu ?!

Mano antakiai susiraukė ir įmečiau pyktą žvilgsnį į mamą ir apsisukus greit nubėgau į kambarį. Smarkiai trenkiau durim ir jomis nuslydau žemyn. Girdėjau, kai tas šūdinas Maiklas bandė mama raminti ir viską apversti kitą linkme.

Dabar supratau, kad tas vyras kuris, laižėsi su mano mama ligoninej, buvo tas pats Maiklas.

Mano tas mažas pasaulis irsta iš visų pusių. Apsikabus kojas ir prisitraukus jas arčiau, padėjus galvą pradėjau verkti. Tas skaumas, kančios ir dar du pašlemekai, kurie įsibrovė galima sakyt čia.

Aš negaliu, negaliu čia tada gyventi. Atsistojus nuėjau prie spintos ir išsitraukiau lagaminą ir ji atsegus padėjau ant lovos. Nors nežinau, kur eisiu, bet tikrai čia negyvensiu. Pradėjau mėtyt daiktus po truputi į lagaminą.

Mano ašaros vis labiau ir labiau bėgo. Nesitikėjau, kad mama tai slėpė. Bet ir pasirinko tokį laiką, kad dabar leisti apsigyventi.

Sudėjus savo mėgstamiausius rūbus, nuėjau prie stalo ir iš stalčiaus išsitraukiau laiškus ir Zayn dovanotą apyrankę.

Turbūt keistą, kad atsiribojusi nuo jų imu viską su savimi. Bet širdžiai neįsakysi greitai visko pamiršti.

Lyg viską susidėjus, dar kartą akim perbėgau per kambarį lyg su tą mintim, kad čia grįšiu. Nusidusavau ir viską pasiėmus išėjau, iškėlus galvą. Jų balsus, jų juokimasi, išgirdau svetainėje.

Pradėjus lipti laiptai, pasikėliau lagaminą, bet jis išslydo iš rankų ir garsiai nusileido prie mano kojų. Nieko nelaukus greitai vėl pasiėmus į rankas, pradėjau jau ne kas vienų laiptų lipti, o stengiausi ko didesniais žingsniais lipti. Kai jau pasiekiau duris, mamos balsas mane sustabdė.

Mama: Nina, kur susiruošei?

Aš: Nori žinot?- ir pamačiau, kai tas Maiklas pradėjo stotis- Tu ten sėdėk, čia tu nereikalingas.

Nikas: Tu biški pagarbos turėk su mano tėvų.

Aš: Užtilk niekas tavęs nekalbino,- ir jis jau norėjo taip agresyviai atsistoti, bet ji Maiklas sustabdė.

Mama: Tikrai, Nina pagarbos biški rodyk.

Aš: Dėl ko turėčiau ? Net tau galėčiau jos nerodyt, nes ar aš kažką čia turėčiau žinot? Ar aš ir savo motinai esu šiukšlė, kuri trugdo?