Grynakraujė

4 - Eliza

Pabėgau tik nežinau, kur ir nuo ko. Mama liko ten, bet aš bijau grįžti. Turiu įlipti į medį, kol išauš, nes tamsoje klaidžioti negerai. Gerai tai kad kuo puikiausiai laipioju po medžius. Išsirinkusi aukštą medį greitai įlipau į jį. Šiek tiek įsidrėskiau ranką, bet kraujas nebėgo. Po maždaug valandos sėdėjimo išgirdau kažką kalbantis.
- Nors ji nėra vampyrė, bet kaip ji sugebėjo taip greitai pranykti?
- Nežinau, bet pala aš kažką užuodžiu. Tai kraujas, bet ne tai per daug saldus kvapas.
- Aš taip pat tai užuodžiu.
Meldžiuosi, kad jie nueitų, nenoriu būti rasta. Bet mano nelaimei vienas iš jų pažvelgė į dangų. Stengiausi prisispausti arčiau medžio, bet nieko neišdegė, nes vaikinas jau tupėjo priešais ant tos pačios šakos, kur sėdėjau.
- Nesuprantu, kaip tu čia užsiropštei ir kaip taip toli nubėgai. Bet galiu pasakyti, kad visa tai veltui.
- Noriu namo,- tai tarusi pravirkau.
- Neverk, Tomas tavimi gerai pasirūpins.
Pažvelgiau į vaikiną ir atsistojau, jis taip pat atsistojo. Bet jam nespėjus sureaguoti šokau iš medžio.
- Po velnių,- girdėjau nusikeikiant vaikiną.
Bet man tai nerūpėjo, nes dabar norėjau mirti.
- Neleisiu tau taip paprastai mirti,- taip pat krisdamas tarė vaikinas.
Nieko jam neatsakiau ir jis sučiupęs mane grakščiai nusileido.
- Simai, patiko pasirodymas?- paklausė vaikinas visdar laikydamas mane ant rankų.
- Ji beprotė,- išsigandęs tarė vaikinas vardu Simas.
- Bet man patinka,- nuo jo žodžių susigūžiau.
- Manau, jai šalta.
- Gali būti,- ir akimirksniu atsidūrėme pastate.
- Pagaliau, Aleksai, parvedei mergaitę,- pasitiko mus juodaplaukis vyriškis, o už jo stovėjo mama.
- O ji tikrai nepaprasta,- nuleisdamas mane tarė Aleksas.
- Kodėl taip sakai?
- Tomai ji užlipo į penkiolikos metrų aukštį ir nušoko, bandydama pabėgti nuo manęs. Bet pačiu laiku ją sugavau.
- Ačiū, Aleksai,- eidama link manęs tarė mama.
- Linda, ji visai kaip tu prieš dvidešimt metų, kai atklydai čia.
Mama nieko jam neatsakė ir priėjusi stipriai mane apkabino, o aš ją.
- Nuvesk, jas į kambarius. Linda miegos mano kambaryje, o mergaitei surask kambarį.
- Gerai, o dabar panelės eime.
- Viskas bus gerai,- tyliai man į ausį sušnabždėjo mama.
Po trumpo kelio Aleksas atsigręžė ir paklausė:
- Linda, pameni, kur yra Tomo kambarys?
- Pamenu, o ką?
- Tu eik, o aš tavo dukrelę nuvesiu į jos kambarį.
- Ne, tu ją nuskriausi,- piktai atsakė mama.
- Nebijok, ji manęs nedomina.
- Na gerai,- atsidususi tarė mama,- labos nakties mažyte.
- Labos,- liūdnai tariau.
Ir mama staiga dingo, o vaikinas tarė:
- O ji visdar sugeba greitai judėti. Beja, koks tavo vardas.
Nesiruošiau jam atsakyti tad tyliai toliau sekiau jam iš paskos.
- Nenori nesakyk,- atsidusęs tarė brunetas.
Dar kelias minutes ėjome ir jis sustojo prie kažkokių durų.
- Vampyriuke, tai tavo kambarys. Jis tokiu bus, kol mirsi,- šypsodamasis tarė Aleksas.
- Aš, ne vampyrė,- piktokai atsakiau.
Net nepajutau, kaip buvau prispausta prie sienos. Brunetas pasilenkęs tyliai sušnabždėjo:
- Jei ne vampyrė, tada aš pirmas išgersiu tavo saldų kraują.
Instinkto vedina spyriau jam į klyną, bet jis sulaikė mano kelį ir šiek tiek patraukęs mano koją, priglaudė ją savo klubo.
- Mažyte, nežaisk su ugnimi.
Tai taręs Aleksas užsikėlė mane sau ant liemens. Ir prilaikydamas viena ranka už užpakaliuko nunešė į kambarį.
- Man įdomu, kokia tu esi lovoje,- sumurkė jis, o aš dar labiau išsigandau.
Bet man visai nesitikint brunetas numetė mane ant lovos ir išėjo iš kambario. Išsigandusi pradėjau verkti, kol užmigau.