Grynakraujė

7 - Eliza

- Mergaite, kelkis,- stipriai mane kažkas purtė.
Kažkam trenkiau iš kumščio ir toliau miegojau. Bet tas žmogus nepasidavė ir pakėlęs mane pradėjo nešti. Nekreipiau į tai dėmesio kol mama nesušuko:
- Aleksai, ji nemoka plaukti.
- Man tai nerūpi,- piktai atsakė mane laikęs vaikinas.
Pajaučiau, kad pakilau į orą ir staiga kritimas. Spėjau pramerkti akis prieš pamatydama vandenį. O vėliau pradėjau skęsti, kai maniau, kad mirsiu, buvau ištraukta.
- Mažyte, ar tau viskas gerai?- priėjusi paklausė mama,- sakiau, kad ji nemoka plaukti,- pradėjo rėkti mama.
- Linda, atleisk, aš maniau, kad tu juokauji,- braukdamas per savo šlapius plaukus tarė Aleksas.
- Ir iš viso kodėl tu ją ten metei?
- Ji man trenkė,- piktai tarė vaikinas.
- Tau trenkiau?- tyliai paklausiau.
- Taip ir sulaužiau per tave duris,- piktai tarė Aleksas.
- Nereikia manęs žadinti,- ir nuėjau į vidų.
- Kas nutiko?- paklausė juodaplaukis.
- Nieko,- piktai atsakiau.
- Greitai persirenk ir eisim treniruotis,- išgirdau sau už nugaros Aleksą.
- Man reikia pavalgyti,- atsigręžusi tariau.
- Kraujo, ji negeria,- tarė mano mama.
- Tai ką valgo Eliza?- paklausė juodaplaukis.
- Kaip tai ką, aš valgau viską ką valgo žmogus,- ramiai atsakiau.
- Gerai, apsirenk važiuosime į parduotuvę ir nupirksim tau valgyti,- tarė Aleksas.
Tai išgirdusi nuskubėjau į kambarį ir pradėjau ruoštis. Keista, kad spinta buvo pilna drabužių, kurie buvo mano dydžio. Išsitraukiau raudoną suknelę, kuri buvo gal šiek tiek per trumpa, bet ne tame esmė. Apsimoviau baltus kedukus ir išėjau iš kambario. Manęs jau laukė vaikinas, jis buvo šortais, bei balta palaidine, taip pat baltais kedais.
- Manau, ši suknelė per trumpa,- piktai tarė Aleksas.
- O koks tavo reikalas?- piktai paklausiau.
- Tavo tėvas ir tavo motina, liepė tavimi pasirūpinti.
- Jis ne mano tėvas,- ir patraukiau prie durų.
Vaikinas sekė iš paskos. Sustojau, nes nežinojau, kur eiti, tad brunetas čiupo mane už rankos ir nusivedė prie savo juodos audi.
- Žinai, man jau atsibodo,- murmėdamas sau po nosimi tarė Aleksas.
- Bet man reikia maisto,- toliau eidama tarp lentynų tariau.
- Jo jau pakankamai daug.
- Na gerai,- ir pasukau link kasų.
Kol Aleksas mokėjo už mano maistą aš išėjau į lauką. Kol ėjau link mašinos, pamačiau kelis rūkančius vaikinus prie kampo.
- Ei pupa, gal tave pavežti?- paklausė vienas iš vaikinų.
- Ne ačiū,- ir toliau ėjau, kol mane sučiupo už liemens.
- Atleisk, bet tu per daug karšta, kad paleisčiau,- sušnabždėjo tas pats vaikinas man į ausį.
- Nevykėli, geriau paleisk ją,- eidamas artyn tarė Aleksas.
- Kas tu toks?- paklausė kitas vaikinas.
- Aš jos sargybinis ir galiu jus visus nudėti.
- Nejuokauk,- piktai tarė vaikinas, kuris mane laikė.
Staiga brunetas dingo, bet greitai grįžo ir tarė:
- Man reikia ją parvežti, tad paleiskit ir mes važiuojame.
- Pasvajok, mes turim šiek tiek pažaisti, ar ne mažyte?- paklausęs vaikinas pakštelėjo mano skruostą.
Nesusivaldžiau ir iš alkūnės trenkiau vaikinui į šonkaulius. Jis krito ant žemės, o jo bendrai puolė mane, bet aš kuo puikiausiai visų atsikračiau ir pažvelgiau į apstulbusį brunetą.
- Eime?- paklausiau.
- Žinoma,- visdar sutrikęs tarė Aleksas.