Po viso to įvykio, kai nužudžiau Leo praėjo dešimt metų. Daugelis jo buvusių grynakraujų prisidėjo prie tėčio, o kita dalis nusprendė susirasti sau artimesnių vampyrų. Jie galėjo pasilikti tame name, bet aš įsakiau jį nugriauti, nes jis kėlė prastus prisiminimus. Vietoje to namo nusprendėme įkurti sporto klubą vampyrams. Į jį atvyksta daug nepažįstamų vampyrų, bet visi džiaugiasi galėdami susipažinti vieni su kitais.
Staiga mano mintis nukreipė tylus durų darymas.
- Mamyte,- priėjęs prie manęs kreipėsi sūnelis.
- Kas nutiko Lari?- švelniai paklausiau.
- Tėtis man nenupirko saldainių,- patempęs lūpą pasiskundė berniukas.
- Liza, jis meluoja, aš jam nupirkau saldainių,- įėjęs į kambarį pradėjo aiškintis Aleksas.
Jis tai darė šiek tiek per garsiai, tad man ant rankų gulinti dukrelė sukūkčiojo.
- Kadangi pažadinai, turėsi ir užmigdyti,- šypsodamasi padaviau Kamilę tėčiui.
- Ei taip nesąžininga,- puolė tyliai aiškintis Aleksas.
- Aleksandrai, užmigdyk dukterį,- piktai paliepiau,- o mudu Lari einam pas močiutę su seneliu, gal jie turės saldainių.
Berniukas plačiai nusišypsojęs linktelėjo.
Pagaliau pabaigiau dar vieną istoriją ir kaip visada dėkoju, kad skaitėt, bei palaikėt. Ačiū.
ČTEŠ
Grynakraujė
UpířiVampyrai man visada buvo nakties pabaisos. Bet visai netyčia sužinojau, kad taip nėra. Aišku jie geria kraują, kad išgyventų. Bet tie padarai gyvena, kaip šeima. Ar aš priklausau tai šeimai?
