Prarasti prisiminimai

-2-

    Išgirdau merginos juoką, jis sklido iš niekur. Buvo tamsu tik staiga ryški šviesa pasirodė prieš akį, išgirdau nežmoniškai garsų pypsėjimą, šviesa vis artėjo buvo didžiulė ir bauginanti. Staigiai prabudau, buvau visa išsigandusi ir permirkusi prakaitu. Vos ne kiekvieną naktį sapnuodavau keistus sapnus.

Išlipau iš lovos, žinojau, kad nebegalėsiu užmigti. Žvilgtelėjau į laikrodį stovintį ant rašomojo stalo, rodė beveik tris. Priėjiusi prie lango žvilgtelėjau į dangų. Mėnulį užgaubė tamsūs debesys, pasidarė tamsu.
Pagraibomis susiradau laptopą, vis neiškrito iš galvos ta mergina iš nuotraukos. Įėjau į feisbuką mano prisijungimas buvo išsaugotas nuo seno, tai padėjo. Žiūrėjau tarp draugų, bet kas buvo keista, kad jų nebuvo nė vieno.

-Negi aš čia viską padariau.-sušnabždėjau sau.

Įėjau į žinutes, ten irgi nieko nebuvo. Prisiminusi gmaila įėjau į jį, radau vieną žinutę.

"Labukas Andre, mes pasilgome tavęs. Tikiuosi, kad gyveni gerai.
Tavo mama sakė, kad išsikraustote, bet taip ir nepasakė kur. Aš taip jos ir nesupratau kodėl man neleido su tavimi susitikti. Gal tu žinai kodėl ?
Tiesa jei manęs nepameni aš Kotryna arba Kotre kaip tu mane mėgdavai vadinti.
Laukiu tavo atsakymo, noriu tave vėl pamatyti yra apie tiek daug ką pakalbėti.

Myliu Kotrė"

Buvau apšalusi, pasiemiau nuotrauką ir pamačiusi ją supratau, kad tai ta Kotryna. Parašiau jai savo telefono numerį ir prašiau, kad kuo greičiau su manimi susisiegtu, norėjau viską išsiaiškinti. Supratau, kad mama laiko daug paslapčių nei maniau.