Prarasti prisiminimai

- 12-

   Gulėjau palatoje, tėvas stovėjo šalia ir neleido man net iš lovos išlipti. Buvau tokia supykusi ant tėčio ir ant savęs, jei nebūčiau išvykusi iš namų tikriausiai sėdėčiau prie televizoriaus ir kramsnočiau traškučius, bet ne Andrėjai reikėjo būtinai pabėgti ir štai pasekmės.

-Aš nekenčiu tavęs.-sumurmėjau po nosimi ir sunėriau rankas.

-Kažkada tu suprasi, tai darau norėdamas tik gero tau.-pasilenkė arčiau manęs ir tiesė ranka.

-Neliesk manęs!-surikau ir nustūmiau jo ranką kuo toliau nuo savęs.- iš vis manau neturėčiau tavęs vadinti tėčiu.

-Ir kodėl gi? Juk aš tave auginau taip pat kaip ir mama.-atsiduso jis.

-Mama tikrai to nedarytu!-rėkiau ant jo.- Ir ji išvis buvo teisi tu esi niekšas! Tiek šūdo pridirbai į šią šeimą!

-Patylėk!-užrėkė jis.

-Ne!-sugniaužiau antklode.- Noriu, kad tavęs čia išvis nebūtu! Aš noriu mamos, Eitano ir kitu draugų!-nesustodama rėkiau ant tėvo, žinojau, kad jį įskaudinsiu, bet tuo metu man tai nerūpėjo, tik norėjau visą skausmą ant kažko išlieti.

-Jei ne aš tavęs išvis čia nebūtu vaike!-atsistojo nuo kėdės.- Ir tų tavo draugų išvis nėra! 

-Nemeluok man!

-Andrėja,-giliai atsiduso.- Eitanas miręs jau gan seniai, jis buvo nušautas.-jo žvilgsnis pasikeite iš grūbaus į užjaučiantį.

-Nesąmonė!-nenustojau šaukti ant jo.-Aš gi jį matau, stovi prie durų.

-Čia tikrai nieko nėra.-priklaupė prie manęs.

Buvau be galo pasimetusi nebesuvokiau kas darosi. Mačiau Eitana aiškiai stovintį prie durų ir šypsantį į mane. Pagaliau Eitanas pajudėjo, lėtai slinko link tėčio, šypsena jo veide taip ir neišnyko. 

-Būk mano vėl Andrėja.-išlemeno butybė ir tik tada suvokiau, kad tik aš jį matau kai kiaurai perėjo per tėtį, o jis nieko nepajuto.

-Ne,-sumurmėjau, tėvas pakėlė galvą į mane.- Nenoriu to.

-Reikia.-paimė mano ranka tėtis, Eitanas stovėjo ir šypsojosi. Man jo šypsena pradėjo varyti baime.

Suvokiau, kad reikia iš čia kuo greičiau nešdintis, mama visada mane suprato tik jinai galėjo man padėti. Ištraukusi ranką iš tėčio gniaužtų, iššokau iš lovos ir stengiausi kuo greičiau pasprukti iš šitos pragaro skylės. Girdėjau kaip šaukė tėtis mano vardą, neatsigreždama skuodžiau kuo tolyn. Staiga sugriebė mane vienas gydytojas, muisčiausi kad tik greičiau iš jo ištrūkti. Girdėjau rėkiama mano vardą, pamačiau mamą bėgančia link manęs, buvo visa išsigandusi visas perbales veidas. Sugriebė ją tėtis, nebeleido jos arčiau manęs, atsisukusi rėkė ant jo ir trankė jį kumščiais kur papuolė.

Ištrūkau iš vyro gniaužtų, bet ilgai nereikėjo bėgti sučiupo kitas gydytojas ir pirmasis atbėgo į pagalbą. Muisčiausi vis labiau, kaip tik juos vadinau ir keikiau, pribėgusi sesutė suleido man kažkokio skysčio į ranką nuo kurio apsvaigau. Vaizdas liejosi, sudribau ant grindų, mačiau atbėgančią mama.

-Atsiprašau.-išlemenau ir panirau į tamsą.

Nežinau kiek laiko miegojau, prasibudusi atsiradau uždaroje patalpoje. Nedidelis langelis pro kuri nežymiai veržėsi saulės spinduliai, sienos žalsvos ir vienos baltos durys. Atsisėdau, lova sugirgždėjo.

-Pagaliau. Mes vėl kartu, neįsivaizduoji kaip aš laukiau to momento.

Atsisukau į dešinę ant kėdės sedėjo Eitanas, užsivilkęs prabangų kostiumą šypsojosi savo rausvomis lūpomis kurios išryškino jo baltą lyg drobė odą. Buvau persmelkta baimės, nenorėjau jo matyti, nenorėjau čia būti, norėjau tik pabėgt. Pribėgusi prie durų smarkiai jas patraukiau, jos buvo užrakintos, beldžiausi ir rėkiau, bet niekas manęs negirdėjo. Per kūna nubėgo šiurpuliukai.

-Amžinai kartu.-sušnabždėjo jis man į ausį.

Girdėjau dar keletas riksmų, juoką, ilgai nereikėjo galvoti kur aš esu. Mane paguldė į psichiatrine.