Prarasti prisiminimai

-5-

  Susiradau rausvą kurpinę iš spintos, įsidėjau keletą rūbų. Nusliūkinau į virtuvę ir dariausi sumuštinius. Staiga mama atėjo į virtuvę.

-Išalkai mieloji ?-perbraukė ranka man per plaukus kurie krito man ant akių.

-Aha.-staigiai įsikišau maišiuką į kišenę ir nusinešiau sumuštinius į kambarį.- einu į kambarį dar pamiegosiu.

Pamelavus mamai greitai įlindau į kambarį. Susipakavau sumuštinius, pasitikrinau piniginę ir susikaupusi ruošiausi išėjimui. Žinojau, kad taip iskaudinsiu mamą, bet neturėjau kitos išeities. Užsidėjau kuprinę ant pečių, giliai įkvepiau ir pradariau duris. Girdėjau tik įjunktą televizorių, tyliai išėjau ir slinkau link lauko durų, mama sedėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių. Tyliai pradarius duris pralindau pro jas kuo greičiau.

-Atsiprašau.-sušnabždėjau, paleidau durų rankeną ir išbėgau kuo greičiau.

Iki stoties ėjau gal kokią valandą, nusipirkusi bilietą laukiau autobuso, turėjau dar pusvalandį iki kol atvažiuos autobusas. Išsitraukiau telefoną ir parašiau Kotrynai.

"Labas, aš jau laukiu autobuso. Greitai būsiu."

"Ok, parašyk kai jau busi nebetoli." Atrašė Kotryna.

Kelionė netruko labai ilgai. Išlipau iš autobuso ir ėjau link išėjimo, tik išėjusi iš karto pamačiau Kotryna prie savo juodos mašinos.

-Labas, kaip kelionė?- priėjiusi apsikabino.

-Laba, gan gerai, labai ilgai netruko.

-Džiugu.-Šyptelėjo.-na važiuojame.

Įsėdome į mašina, kalbėjomės apie nesąmoningus dalykus, juokiamės. Tikrai jaučiau, kad mes artimos draugės lyg sesės.

Sustojome prie šviesaforo ir dairiausi, buvo tikrai ne mažas miestas. Staiga mano žvilgsnis pagavo aukštą, rudaplaukį vaikiną, vilkintį juoda odine striuke ir tamsiomis kelnėmis. Atrodė toks nuliūdės, lyg nieko nematytu kas apkink jį, niekas jam nerupėtų. Staiga mano širdis suvirpėjo, apemė toks keistas jausmas lyg kažkur būčiau jį sutikusi. Mašina pajudėjo ir vis nusekiau jį savo akimis kol dingo iš akiračio.