Prarasti prisiminimai

-6-

   Ivažiavome į nuosavų namų kvartalą. Galiu pasakyti, kad beveik visi namai buvo vienodi, tik langinės kažuo išsiskirė kiekvienas namo gyventojas pasidažydavo kitokia spalva ar kaip apsidekoruodavo.

Privažiavome prie vieno visiškai nieko neišsiskiriančio namo.

-Mes jau čia.- užgesino mašina Kotryna ir šyptelėjusi išlipo iš mašinos.

Nedrasiai iėjau į vidų. Viskas atrodė taip kaip lyg būčiau jaukiuose namuose ir viską žinočiau, bet dabar tai svetimi namai.

-Pasidėk daigtus mano kambaryje.-parodžiusi krypti Kotryna nuėjo į virtuvę.

Nedrasiai pravėriau duris. Kambarys buvo purpurinės spalvos, tikriai jaukiai irenktas. Akys užkliuvo už keletas nuotraukų stovinčių ant palangės. Vienoje nuotraukoje buvo Kotryna ir du suauge žmonės, tikriausiai tai buvo jos tėvai. Kitoje nuotraukoje pamačiau save, Kotryna ir vaikinuką su apvaliais akiniais. Visi buvo daug jaunesni gal kokių keturiolikos metų.

-Gersi arbatos ?!- suriko Kotryna.

-Ahaa! Tuoj nusileidžiu.- persirengusi į patogesnius rūbus nusileidau žemyn.

Ant stalo garavo arbata ir padėtas  indelis sausainių. Gurkštelėjau arbatos, skonis buvo pasakiškai skanus.

-Tau ji tebepatinka.- šyptelėjo Kotryna. Pažvelgiau į ją klausiančiai.- tu kai pas mane ateidavai vien šitą arbata gerdavai.

Linktelėjau jai supratusi.

-Nepyk, bet negalėjau nepastebėti pas tave kambaryje esančių nuotraukų. Kas tas vaikinukas su akiniais ?

-Su akiniais ?- minutėle pagalvojo.- Aa jisai, čia Benas. Pameni kai pasakojau apie mūsų trijulę ? Tai čia jis.

-O koks jis buvo ?-atsikandau sausainio.

-Jis gan keistas, visada taisydavosi akinius ir vis kišdavo savo moksliukiškas sąvokas.-sukikenau.- na bet su juo tikrai nebūdavo liūdna.

-O kaip man pasakojai apie Eitana, kaip jis atrodo ?-nušoko nuo kėdės ir nuėjo į kitą kambarį.

Kol laukiau jos dairiausi aplinkui ir rijau sausainius. Netrukus gryžo Kotryna su nuotrauka ir padėjo man prieš akis. Joje pamačiau save, Beną ir dar vieną vaikiną.

-Čia Eitanas.- bakstelėjo pirštu į nepažystama vaikinuką.

Įsižiurėjau į jį atidžiau.

-Aš jį mačiau.-Kotryna susijuokė.

-Aišku tu jį matei, jūs gi buvote pora.

-Ne, aš ne apie tai. Aš jį mačiau šiandiena prie pėsčiūjų perėjos.

-Gal reikės padaryti susitykima ?-šyptelėjo Kotryna.

Man sudungsėjo širdis, pradėjau jaudintis. Pradėjo lysti mintys jei nepatikčiau jam ar kas buvo praeityje blogai už ką jis manes nenorės matyti ar kalbėtis.