Prarasti prisiminimai

-7-

   Kotryna paėmė užrašų knygutę ir ieškojo joje kažko. Priėjiusi arčiau pamačiau surašytus įvairius numerius.

-Tu nori skambinti jam ? Tu rimtai ?-jaučiau tokį jaudulį ir abejojiu ar buvau tam pasiruošusi.

-Taip.-šyptelėjo ji.- Tau reikia su juo pasimatyti, nori to ar ne.

-Bet kodėl ? Juk aš turiu spresti, o ne tu.

-Klausyk Andre,-rinko numerį.- aš žinau tave dabar geriau nei tu, žinau kas tau yra geriausia. Tikrai tau reikia su juo pasimatyti.

-Bet aš atvykau tam, kad sužinočiau kas man nutiko, o ne susitikinėčiau su vaikinais.-bandžiau atimti iš jos telefona.

Ji staigiau nušoko nuo kėdės prisidėjiusi telefona prie ausies. To nesitykėjau, kad čia atvykus turėsiu susidurti akis į akį su savo praeitimi.

-Labas Eitanai, čia Kotrė reikia susitikti.-girdėjau ją kalbančią koridoriuje.- Man neidomu, kad tau nuotaikos nėra, reikia susitikti toje pačioje kavinukėje ir taškas.

Stovėjau tarpduryje kai ji baigė pokalbį.

-Viskas suarganizuota.- mestelėjo telefona tarp rankų.

-O kas jei jis nenori manę matyti ? Jei jis išeis kai tik mane pamatys ?

-To tikrai nebus patikėk manimi.-ramino ji mane.- Na, o dabar metas ruoštis turime ten būti už valandos.

Ji staigiai nusitempė mane į savo kambarį ir pastatė priešais savo spintą. Atidarius ją rinko rūbus ir matavo juos ant manęs. Galiausiai išrinko mėlyna suknelę, padažiusi ir sušukavusi mane išvažiavome.

Privažiavome nedidelę kavinukę, ten sedėjo keletas žmonių susiradome ir mes vietelę prisėsti. Užsisakėme po kokteilį ir laukėme Eitano. Begalo jaudinausi, laikiau puoduka su drebančiomis rankomis ir vis žvilkčiodama į duris.
Praėjo kokios geros dvi valandos vis dar jo nesulaukėme. Kotryna nebeiškentusi trinktelėjo kumščiu į stalą ir griebus telefoną rinko numerį.

-Tu turėjai pasirodyti prieš kelias valandas !-šaukė ji.- Tu neisivaizduoji kokių aš tau žinių turiu.

Mosikavausi rankom, kad ji baigtu nes rėkė ji per visą kavinę. Ji tik susiraukė ir toliau jam rėkė.

-Kaip tu drysti bjaurybe! Tu neisivaizduoji su kuo aš sėdžiu dabar! -rėkė ji toliau.- Viskas užknisai atvažiuojame mes pas tave!

Greitai isikišo į kišenę, padęjo pinigų ir išėjome, vos spėjau paskui ją.

-Žinai jei jis nenori tai yra tikrai nebūtina, jis gal ne veltui nenori matytis.-staigiai ji atsisuko į mane verenčiu žvilgsniu kai isėdome į mašina.

-Jokių kalbų negali būti apie tai.

Greitai atsiradome vietoje, tai buvo rudas namas su šviesiomis langinėmis. Kotryna nuskubėjo prie durų pirma aišku aš vos spėjau paskui ją. Taip smarkiai ji beldė duris tikrai galvojau, kad jos išlūš. Taip norėjosi skradžiai prasmekti, toks nemalonus jausmas užplūdo. Mergina stengiasi dėl manes kažka padaryti, kurią aš pažystu tik savaitę, o aš dėl jos nieko dar nepadariau.

Durys lėtai prasivėrė pro jas išlindo mažas garbanotais plaukais berniukas.

-Labas Maikai,-maloniai kalbėjo su juo Kotryna.- pakviesk brolį Eitana.

Jis linktelėjes staigiai nubėgo palikęs praviras duris. Nedrasiai ižengiau į vidų. Tarpduryje pamačiau stovintį tamsiaplaukį vaikiną, jis žiūrėjo į mane lyg būtų pamates vaiduoklį, matėsi, kad jam tuojaus kojos nebelaikys. Lėtai prisėdo ant grindų lyg netikėtu kas vyksta jam prieš akį.

-Na matai ką aš tau norėjau pasakyti ir parodyti.

Aš žiurėjau į jį nesakydama nė žodžio, tik letai šyptelėjau. Jo lūpos letai prasivėrė.

-Andrėja....tu.....gy..gyva.-vos ištarė žodžius.