Prarasti prisiminimai

-4-

   Vis dar negalėjau patikėti tokiu mamos poelgiu. Buvau labai pikta, viduje tiesiog viriau. Vis pakeldavau telefona tikėdamasi gal ji parašė nors vieną žinutę, bet deja iš jos nieko nesulaukiau.

Vakare nusileidau laiptais žemyn, tyliai apsidairiusi isliūkinau į salioną, norėjau surasti nuotraukų albumą kur mačiau Kotryna su manimi vienoje nuotraukoje. Pasišviesdama telefonu susiradusi nuotrauką, slinkau link laiptų.

-Andrėja ?-išgirdau mamos balsą iš virtuvės.

-Ką?-girdėjau jos artėjančius žingsnius, trumpai susiraukiau.

-Žinau, kad tu ant manęs pyksti, bet turi tu mane suprasti aš noriu tave tik apsaugoti.

-Mama, nuo ko tu nori mane apsaugoti, kad tu man niekada nieko nepaaiškini.-suirzusi atrėžiau jai.

-Suprask mane, užteks gyventi praeitimi žiūrėk į ateitį.

-Kaip man žiūrėti, kad tu trugdai! Tu net nesupranti manęs, net draugus išvarai ir kaip tai paaiškinsi tą apsaugojimą?!-nebegalėjau tylėti.

-Prašau Andrėja nusiramink.-padėjo savo ranką ant manosios.

-Aš nenusiraminsiu kol tu man nepasakysi tiesos, nes aš jaučiuos įkalinta vien būnant su tavimi!- ištraukiau ranką ir nubėgau laiptais aukštyn, garsiai trenkiau durimis.

Igriuvau į lovą, užsidengiau veida pagalve ir rėkiau.

Po valandos nusiraminau, pasiemiau telefoną ir parašiau žinutę Kotrynai.

"Labas, atleisk dėl mano mamos elgesio. Tikiuosi galėsime vėl bendrauti."

Greitai sulaukiau atsakymo.

"Sveika, čia ne tavo kaltė kad ji tokia. Tikrai nenoriu nutraukti mūsų draugystės. Kada susitinkame ?"

Apsidžiaugusi kai pamačiau jos atsakyma net pašokau nuo lovos.

"Aš pas tave atvažiuosiu tik pasakyk adresą. Tiesa ar nieko blogo jei pas tave pabūčiau pora dienų ?"

Po kelių minučių ji atrašė.

"Važiuok autobusu aš tave iš stoties pasiimsiu. Ir aišku tu visada gali pas mane pasilikti kiek nori. Gerai lekiu jau miegoti, laukiu susitikimo."

Parašiusi jai saldžių sapnų laiminga nuėjau miegoti ir mintyse jau planavau planus į priekį.