Prarasti prisiminimai

-10-

  Prabudino mane pūstelėjes  rudeninis šaltukas. Pramerkusi išvydau aplinka aplink save, privertė mane staigiai pakilti iš lovos. Nebesupratau kur esu, užmigau pas Eitana namie, o dabar tikrai nebepriminė jo jaukių namu. Langai buvo išdaužyti, pro kuriuos laisvai sklido šaltas oras, apie senuma išdavė senos sienos su apiplyšusiais ir voratinkliu apėjusiais tapetais. Stogas irgi ne kažka buvo geresnis- švietė nežymios skylės pro kurias praėjo saulės spinduliai, girdėjosi tik netoliese lojantis šuo. Susiradusi savo palta greitai apsivilkau ir išėjau laukan, prisėdau ant girgždančių laiptų.

Buvau išalkus ir tikrai norėjau karštos arbatos. Susiradau kišenėje dar dešimt eurų ir telefona, surinkau Kotrynos numeri, bet išgirdau tik "numeris nepasiekiamas". Buvau tikrai sutrikusi, pasitryniau veida ir giliai atsidusau. Reikėjo susirasti nors kokia užkandine nes pilvas garsiai marša grojo. 

Susiradusi nedidele užkandine užsisakiau blynu ir arbatos, turėjau pasilikti dar pinigų autobusui. Kad ir kaip nenorėjau, bet teks gryžti namo, neisivaizdavau kaip man teks mamai pažiūrėti į akis, man bus taip gėda. Baigusi valgyt gurkšnojau arbata, bandžiau prisiminti kas nutiko per ta naktį. Bėgo prisiminimai, kaip visi gurkšnojome arbata, žiūrėjome kažkokį filma. Viską nutraukė didelis galvos skausmas. 

-Pagaliau radau tave.-išgirdau pažystama vyriška balsa.

Pakėliau akis, šalia manęs stovėjo aukštas tamsiaplaukis vyras.

-Tėti,- staigiai atsistojau.- kaip mane radai?

-Netoliese gyvenu, tai ėjau pro šalį kai pamačiau tave.-prisėdo priešais mane.

-Tikriausiai mama skambino.-nunarinau galva

-Taip,-giliai atsiduso.- tai pasakyk ką čia veiki?

-Na...-net nežinojau kaip jam viską paaiškinti.

Staiga mano žvilgsnis pagavo už stiklo stovintį žmogu.

-Eitanai!-sušukusi išbėgau į kiema.

Tik išėjusi, norėjau bėgti link  jo ir iškamantinėti viską kas nutiko ir tikėjausi paaiškinimo, bet jo jau nebebuvo išnyko kaip dūmas. Dar apsidairiusi gryžau prie staliuko.

-Kas nutiko?-sutikes tėtis paklausė.

-Pamačiau drauga, bet jis manes tikriausiai nematė.

-Kur jį matei?-sukluso jis.

-Priešais mus stovėjo ir žiūrėjo į vitrinas.

-Kad čia nieko nebuvo,-sutriko tėtis.- niekas nestoviniavo ir niekas nėjo pro šali.

Perbėgo per mane šiurpuliukai, nesupratau, kaip tėtis negalėjo matyti, juk jis stovėjo priešais ir tiesiog žiūrėjo į mane.