Tai Nebuvo Sapnas

.Pirmas skyrius.

     -Everly, kelkis, atvažiavom!
     - Hahahaha, Everly...
     - Kevinai, nustok tyčiotis iš sesers vardo!
     -Man ji ne sesuo.
     -Nustok šitaip kalbėjęs! TUČ TUOJAU.
    Taip, tai mano "šeima". Na , tiesą sakant šioje šeimoje tik vienas narys yra mano kraujo . Ir kaip tik tas vienintelis davė man vardą Everly. Koks kvailys gali duoti tokį vardą savo dukrai? Ogi mano tėtis... Visą gyvenimą patiriu moralinę žalą dėl vardo. Ypač nuo įseserės Abigailes ir įbrolio Kevino. Nenustebčiau jei ir pamotė pradėtu iš jo tyčiotis, bet tada jau tėtis paduotu skirybų paraišką, mat jam šis vardas tiesiog NEREALUS.

                       ◇ ◇ ◇

    -Aš noriu miego, man nepatinka grybauti, pabūsiu automobilyje - mieguistai išlemenau.
   -Na gerai mieloji. Aa! Kevinai, ištrauk sliekus iš Abigailės kapišono!
   -Nesveiki, - suburbėjau.
   -Mamyte, Everly pasakė, kad mes nesveiki, - paskundė Kevinas.
   - Ji nenorėjo taip pasakyti, ar ne Eve?
   -Mh.
   - O ką reiškia "nesveiki" , a? - paklausė Abigailė.
   -Nesvarbu, nieko blogo.
   -Mes nesveiki! - apsidžiaugė Abigailė.
    Šurmulys vis tolo, ir pagaliau visi pasislepė miško glūdumoj. Galiu ramiai sau miegot. Bum, bum.  Mane prikėlė kažkieno baladojimasis į langą. Kas čia trugdo man ilsėtis - pagalvojau. Ah, kas daugiau jei ne tie du nenaudėliai.
     -Palikit mane nevykėliai, - suniurzgiau.
Buvo tylu, bet netrukus vėl pasigirdo baldenimas į langą. Sunerimau, pažvelgiau  į priekinį langą- tuščia, galiniame - nieko.  Pažvelgiu į priešais mane esantį langą, prisimerkiu. Kadangi jie užtamsinti, sunkiai ką matau. Įžvelgiu tik neaiškų siluetą. Bum, bum . Dabar jau ne į langą baladojosi, o mano šidelė bailiai stuksena supančiota kūne. Siluetas darėsi vis ryškesnis ir aiškesnis. Durelių rankena nusviro į apačią, jos atsivėrė.
   Išvydau vyrą užsidėjusį juodą kaukę (visai kaip per filmus vagys būna). "Dieve kodėl taip vyksta man,kas  dabar bus , kas?! "  kartojau mintyse... Vyras ištiesė rankas link manęs, judindamas pirštus, lyg noredamas mane sučiupti. Persigandusi atidariau kitas duris ir nešdinausi iš mašinos.
     Bėgau kiek įkabindama , bet  jis pasivijo mane, griebė per liemenį ir užsimetė ant peties. Raičiausi kiek galėdama, bet jis buvo labai stiprus... Po labai ilgo kelių valandų kelio, pribėgome kažkokią baisiai atrodančią lūšną.
      - Ką su manimi darysi?
      Vyras tik nusišypsojo. Pasodino mane ant metalinės kedės bei pririšo stora virve  kojas ir rankas. NE PRAŠAU,NE... Jis nusisuko ir kažka pasiemė... Tas kažkas buvo peilis. Į galva lindo baisiausios mintys. Bet nemaniau, kad gali būti dar blogiau... Tas protiškai atsilikęs žmogus paėmė, na ka čia paėmė, PAGRIEBĖ mano ranką ir lėtai įpjovė odą ties riešu. Tiksliau apipjovė aplink riešą, ir odą nuplėšė lyg pirštinę.
      -Everly, Everly! - girdėjau šūkaujant tėvus per miglą.
      -Everly! Ar girdi! Kas buvo! KELKIS.
     Aš pašokau, ir supratau , jog visa tai , buvo tik sapnas... Lyg  širdis nuo akmens   nukrito. Uoj, lyg akmuo nuo širdies!  Viskas. Buvo. Tik. Sapnas. Kartojau sau.