Colleague // z.m ✔️

Dvidešimta dalis

// Emily White

Lėtai pramerkiau akis, patogiau pasitaisydama gulėjimo pozą. Gulėjau taip pat, kaip ir užmigau vakar, tik dabar Zayn mane stipriau apsikabinęs.

"Labas rytas" Kimus vyriškas balsas pasiekė mano ausis.

"Labas" Atsakiau, nusišypsodama, ir pasikėliau, kad galėčiau pažiūrėti į jo akis.

Zayn nusišypsojo ir jo veidas vėl tapo liūdnas. Norėčiau žinoti apie ką jis galvoja, kad jo veidas šitaip apsiniaukia.

"Turėjau merginą, jos vardas buvo Shannon, bet ją visi vadino Shay, ji buvo panaši į mane, aš buvau toks laimingas, tiesiog skrajojau ant debesų, bet tada atėjo ta diena, kai viską sužinojau" Zayn ištarė paglostydamas mano skruostą.

Nieko neatsakiau, tiesiog laukiau, kada jis toliau tęs.

"Buvo lenktynės, ji visada būdavo mano važiavimuose, bet vieną dieną ji nepasirodė, aš jai skambinau, bet ji nekėlė, maniau, kad gal būt kas nutiko jai, liepiau Adamui patikrinti kas vyksta" Ištarė ir negalėjau nustoti stebėti jo virpančių blakstienų, "Adamui grįžus, aš jau buvau po važiavimo, visi sveikino su pirma vieta, buvau euforijoj tuo metu, bet pamatęs Adamo liūdną veidą, viskas dingo, iš pradžių pamaniau, kad kas jai atsitiko, bet tada jis man parodė nuotraukas, pasirodo ji buvo mano priešo kekšė" Sunkiai atsidusdamas ištarė jis.

"Priešo?" Paklausiau jo, susiraukusi.

"Lenktynivimo prasme" Sukikendamas ištarė jis, "visada su juo lenktyniaudavau, bet laimėdavau, bet jis laimėjo jos širdį, arba tiesiog jai reikėjo daugiau pinigų" Ramiu balso tonu pridūrė Zayn.

"Tai kalė" Piktai pasakiau, ir iš Zayn lūpų išėjo juokas, "o kaip tu dabar, viskas gerai?" Paklausiau jo, kuo švelniau.

"Praėjo du metai, spėjau ją pamiršti, tik kartais, kai pagalvoju, kad žmogus gali taip pasielgti, visas skausmas grįšta" Ištarė glostydamas mano skruostą.

"Todėl ir atidavei savo projektą Louis?" Paklausiau jo.

"Aha" Atsakė.

Atsiguliau ant nugaros, atsitraukdama nuo Zayn. Jis lėtai atsisėdo lovoje ir tuo met išlipo iš lovos. Negalėjau nenužiūrėti jo dailiai ištreniruoto kūno. Išlipau iš Zayn lovos, apsivilkau maikutę ir išėjau virtuvės link.

"Kažkur vyksi?" Paklausiau Zayn, kai jis įėjo į virtuvę su juodo kostiumu.

"Aha, reikia sutvarkyti kelis reikalus dėl Londono" Ištarė jis, paiimdamas iš mano rankų ištiestą jam puodelį kavos.

Šyptelėjau jam, ir krūptelėjau, kai mano telefonas pradėjo skambėti. Susiraukiau, pamačiusi nežinomą numerį. Zayn pažvelgė į mano telefoną ir tada atsitraukė.

"Tai Jake" Ištarė ir atsigėrė kavos.

"Iš kur jis gavo mano numerį?" Susiraukusi paklausiau jo.

Zayn gūžtelėjo pečiais toliau gerdamas savo kavą. Pridėjau telefoną prie ausies ištardama 'Alio'.

"Labas, Emi, gal norėtum išeiti kavos?" Jake greitai ištarė.

"Žinoma, kelintą?" Paklausiau jo, žvelgdama į laikrodį virš virtuvės durų.

"Tinka tau antrą?" Paklausė jis, po kelių sekundžių tylos.

"Tinka" Atsakiau, mintyse suskaičiuodama kiek maždaug laiko turiu.

"Gerai, iki pasimatymo, aš pasiimsiu tave" Greitai ištarė jis.

"Gerai" Tiek atsakiusi jam, padėjau ragelį.

Pažiūrėjau į Zayn, kuris žiūrėjo į mane prisimerkęs. "Maniau, jūs vienas kito nemėgstat" Pakomentavo.

"Taip nėra" Paprieštaravau jam.

Zayn priėjo arčiau manęs ir prispaudęs prie virtuvinės spintelės, priglaudė savo lūpas prie manųjų. Jis pasidėjo kavos puodelį ant spintelės viršaus, ir savo rankomis suėmė mano veidą. Lėtai pajudinau lūpas, bet tuo met atsitraukiau nuo jo, ką padarė ir Zayn.

"Ką mes darom Zayn?" Paklausiau jo, tyliu balso tonu, bet žvelgiau tiesiai į jo rudas akis.

"Aš nežinau" Atsakė jis pasimetęs, "atsiprašau, tai daugiau negali pasikartoti" Tiek ištaręs jis išėjo pro virtuvės duris, palikdamas mane pasimetusią.