Colleague // z.m ✔️

Penkiasdešimt ketvirta dalis

// Zayn Malik

Emily švelnus delnas slydinėjo mano nuoga nugara, kol aš bandžiau vis dar numigti kelias minutes, apimtas jaukumo jausmo. Nenoriu, kad ši akimirka, kadanors baigtusi. Nenoriu aplamai, išvykti iš čia, regis Emily taip pat. Čia esame lyg pasislėpę nuo visų problemų, kurios mus supa Niujorke. Pasukau galvą į jos pusę ir surakinau mudviejų žvilgsnius, nusišypsodamas. Pats geriausias jausmas - ramybė, kurią galiu jausti tik su būdamas šalia jos.

"Rytoj grįžtam į Niujorką, taip?" Emily paklausė atsidusdama.

"Taip" Užmerkdamas akis atsakiau, "nors kaip nenorim, reikia" Pridūriau.

"Man reikės pasinerti į darbo paieškas" Emily prisiglaudė prie manęs, kai apsiverčiau ant nugaros.

"Jau minėjau, kad tau nereikia dirbti" Žaisdamas su jos šviesiais plaukais ištariau.

"Bet aš noriu" Ji pareiškė, pakeldama akis į mane.

"Emily" Griežtu balsu pasakiau.

"Zayn mes jau apie tai kalbėjom, nepradėkim pyktis" Ji atsakė, vėl prisiglausdama prie manęs. Stipriai užmerkiau akis, sukąsdamas dantis, dėl jos užsispyrimo.

Mano telefonas pradėjo skambėti. Pavarčiau akimis, sunkiai atsidusdamas. Kodėl šiandien visi trugdo? Švelniai patraukiau nuo savęs Emily, ir ji atsisėdo lovoje, stebėdama, kaip išlipu iš lovos. Ištraukiau savo telefoną iš švarko kišenės, pažvelgdamas į ekraną. Skambina nežinomas numeris, bet pagal numerį spėjų, kad tai Anglijos kodas. Tai privertė mane dar labiau susiraukti.

"Klausau" Rimtu balsu atsiliepiau ir išsitiesiau.

"Labas, Zayn, čia Emily mama" Išgirdau telefone, moters balsą.

"Sveiki. Ar kas nors atsitiko?" Mandagiai, bet sutrikęs paklausiau, pažvelgdamas į susirūpinusį Emily veidą.

"Iš tiesų taip. Atsitiko" Ji atsidususi ištarė, priversdama mano kūną nutirpti.

Nutilau, iškvėpdamas orą. Emily mama skambina man, o ne jai? Kas tokio rimto galėjo nutikti.

"Kai atvykote per kalėdas pas mus, maniau, kad žinai kitą tiesos dalį, bet tuomet supratau, kad tu to nežinai. Ir jau laikas tau ją sužinoti, Zayn" Emily mama pasakė, o aš sukandau apatinę lūpą, dėl kankinančio laukimo.

// Emily White

Sedėdama lovoje, stebiu, kaip Zayn veidas iš rimto, tampa švelnesniu. Bet netrukus jis sustingo, o veidas pasidarė baltas it popierius. Jis pažvelgė į mane, nurydamas susikaupusias seilias.

"Gerai" Galiu prisiekti, kad Zayn akyse matau ašaras ir šoka.

Zayn akys laksto, kaip pašėlusios, veidas išbalęs, o pats atrodo išmuštas iš vėžių, tarsi būtų pamatęs vaiduoklį. Jis lėtai patraukė telefoną nuo ausies. Kelias sekundes žiūrėjo į tuščią ekraną, bet netrukus papurtė galvą, atgaudamas spalvą.

"Kas skambino?" Paklausiau jo, pralauždama tylą.

"Tėvas" Sukąsdamas dantis atsakė. Jis taip daro, tik meluodamas.

"Ar kažkas rimto nutiko?" Kuo atsargesniu balso tonu pasiteiravau jo.

"Ne" Jis papurtė galvą, dėdamas telefoną atgal į švarko kišenę, "tiesiog paskė, kad viena įmonė atsisakė mūsų darbo" Paaiškino plačiau, grįždamas į lovą, šalia manęs.

Šyptelėjau jam ir jis atsigulė ant mano pilvo, stipriai mane apsikabindamas. Mano širdis pradėjo drebėti. Nemanau, kad Zayn sako tiesą, jo veido išraišką viską pasakė, kol jis kalbėjo telefonu.

"Gal nori, kad pagaminčiau tau valgyti?" Glostydama jo tamsius plaukus paklausiau.

Jis nepakeldamas akių, papurtė galvą stipriau suspausdamas mane. "Pagulėkim geriau" Tyliai atsakė.

Turėčiau miegautis šia akimirką, bet tas keistas jausmas krūtinėję, man neduoda ramybės. Zayn skambino tikrai ne jo tėvas ir tas, kas skambino, tikrai jam nepasakė pačių nuostabiausių naujienų. Jis nebūtu taip reagavęs, dėl atsisakyto projekto. Aš jį pažįstu, kur kas geriau, nei jis numano.

{*}

Labai atsiprašau, kad ši dalis tokia trumpa! 😭
P.s. visada galite palikti klausimus apie istoriją (ar kitus dalykus) komentaruose arba asmeninėse žinutėse į kurios Tikrai atsakysiu!