Colleague // z.m ✔️

Keturiasdešimt aštunta dalis

// Emily White

Zayn ramiai miega, apsikabinęs mane ir padėjės galvą ant mano krūtinės, kai aš tuo tarpu kasiau jam galvą, nuo ko jis tikriausiai ir užmigo. Girdžiu tylius vaikinų balsus iš svetainės, spėju jie žiūri televizorių, nes girdisi pašalinis garsas.

"Emily" Girgždantis Zayn balsas pasiekė mano ausis. Buvau įsitikinusi, kad jis miega.

"Ką?"

"Ar galime kur nors išvažiuoti?" Zayn paklausė, lyg tai būtų didžiausia bėda.

"Žinoma" Ištariau nusišypsodama.

Jis šiek tiek pasikėlė ir priglaudė savo lūpas prie manųjų. Kai jis atsitraukė, mano žvilgsnis atsirado ant jo lūpų, tada lėtai pažiūrėjau į jo vis dar paraudusias akis. 

"Bet kuo toliau nuo čia" Jis pasakė, drebančiom lūpom.

"Ar tu nori vykti į Filipinus?" Juokaudama pasakiau, ir Zayn veide atsirado menka šypseną.

"Su tavim, kad ir į pasaulio kraštą" Jis sušnabždėjo vėl prisiglausdamas prie manęs.

"Tikrai?" Šypsodamasi paklausiau.

"Taip" Zayn trumpai atsakė, "kodėl tu galvoji, kad mes nesame pora?" Jo balsas skamba vėl liūdnai.

Sutrikau nuo jo klausimo. Nemaniau, kad jam iš ties tai rūpi. Žinau, kad esu svarbus asmuo jo gyvenimę, bet, nebūčiau pagalvojus, kad jis mąsto apie tokius dalykus.

"Nes niekada nesiūlei man to" Glostydama jo tamsius plaukus atsakiau.

"Aš visada kartoju, kad tu esi mano. Leidžiu laiką su tavimi bei saugau. Mes miegame vienoje lovoje, aš buvau pradėjęs galvoti, kad mes jau beveik, kaip sutuoktinių pora" Atsitraukdamas nuo manęs pasakė Zayn, priversdamas mane jaustis itin blogai, nuo savo ištartų žodžių prieš kelias valandas.

"Aš tiesiog-," Nebežinau ką jam galėčiau atsakyti. Mano krūtinę pradėjo spausti jausmas, lyg būčiau nužudžius žmogų.

Pro vaikino lūpas išėjo sunkus atodūsis, o mano akyse pasirodė ašaros. Jaučiuosi kalta, dėl to, kas nesenai įvyko šiose namuose. Jei nebūčiau to pasakius ir išėjus, nebūtų nieko įvykę. Galbūt aš esu priežastis, dėl ko Zayn dabar yra tokiam blogam stovy? Nes visose bėduose figuruoja mano atvaizdas.

"Atsiprašau, Zayn" Sukuždėjau priglusdama prie jo nugaros. Jis pasimuistė, lyg jam nepatiktų šis mano veiksmas.

Su skaudančia širdimi atsitraukiau nuo jo. Išlipau iš lovos, ir priėjau jam iš priekio. Zayn sedėjo nuleidęs galvą, bet sukandęs žandikaulį. O jei jis taip pat galvoją, kad viskas per mane?
Pritūpiau prie jo, suimdama jo rankas į savo delnus. Jis pažiūrėjo į mane, priversdamas mane sulaikyti kvapą.

"Tiesiog, kai supratau, kas Lexi buvo tau anksčiau, aš pamaniau, kad tu vis dar jai kažką jauti. Noriu, kad būtum laimingas, todėl jei reikės aš pasitrauksiu, kad tik tau būtų geriau" Sulaikydama ašaras pasakiau jam, "ar man išeiti?" Kai jis nusuko žvilgsnį paklausiau.

Zayn tiesiog sedėjo nuleidęs žvilgsnį į savo kojos, nieko netardamas. Atsidusau ir atsistojus išėjau pro kambario duris. Danielis su Jake gulėjo išsidriebę ant sofos ir žiūrėjo laidą, kuri jiems tikrai neįdomi, nes jie abu įlindę į telefonus. Jake pirmas pakėlė akis į mane.

"Ar aš galiu būtu kalta dėl jo tokio elgesio?" Paklausiau abiejų, atsisesdama šalia.

"Na, ne" Jak nuskambėjo lyg galvotu priešingai, pžvelgiau į jį.

"Sakyk tiesą, Jake" Ašaros vėl pasirodė mano akyse.

"Tiesiog esat komplikuoti. Kol nieko nėra aplink galit būti laimingi, bet visi kiti kišasi į jūsų gyvenimus ir tuomet nukenčiat dažniausiai judu, kai net ne esat kalti" Matau, kaip jis stengiasi atrinkti tinkamus žodžius.

"Turi omeny, kad kol aš su Zayn būsiu kartu, jam nepagerės?" Pasitikslinau.

"Ne tą turiu omeny" Jake nejaukiai pasikasė sprandą.

"Jake nori pasakyti, kad dėl kitų, jūs esat nelaimingi, todėl išvada, kad judviems reikia dingti iš Niujorko ir jei norit būti laimingi, niekada čia nebegrįšti" Danielis kiek susierzinęs pasakė.

Sučiaupiau lūpas. Ko šio metu noriu, tai tik prasmegti kiaurai žemėn.

"Kad ir Zayn, taip galvotų" Tyliai sukuždėjau, atsilošdama.

{*}

Dovanojų antrą dalį, nes istorijos dalys, dabar būną labai trumpos!

Ir turiu klausimą!
Esu pradėjus rašyti naują istoriją su Hero Fiennes-Tiffin, ar norit jos?