Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Pirmas skyrius »

Endoros Pasaulis, Tamsioji Imperija

Raitelio žvilgsnis nuslydo beveik tuščia alėja ir palietė tvirtovės bokštus. Niūrūs ir tamsūs jie dvelkė šalčiu bei didybe. Netrukus nugriaudėjo griaustinis ir dar po akimirkos ryškus žaibas perskrodė dangų, nušviesdamas didžiulius pilies langus. Kai kuriuose iš jų degė šviesa.

- Stok.

Kanopų kaukšėjimas nutrūko - žirgas sustojo prie tvirtovės vartų. Raitelis atlošė galvą atgal, nusiėmė gobtuvą ir savo aštriomis akimis persmeigė sargus. Juodi, tiesūs, žemiau pečių krentantys vyro plaukai buvo rusva odos juosta surišti į uodegą. Kairę veido pusę, nuo smilkinio iki žandikaulio linkio, tiesiai per akį vagojo kreivas, platus randas. Plieninėse vyro akyse blykstelėjo raudonos liepsnelės, kurios privertė sargybinius nejučia žengti atgal ir nu­sukti žvilgsnius.

- Atidarykit vartus.

Bejausmis raitelio balsas, vos garsesnis už šnabždesį, privertė sargus dar labiau įsitempti ir netrukus vyras buvo įleistas į vidų.

Sargybiniai praleidę naktinį svečią susižvalgė ir iš jų burnų sutartinai išsiveržė sunkūs, ilgi atodūsiai. Tai, jog į Tamsiąją Imperiją atvyko Astralijos šalies valdovas, nežadėjo nieko gero.

***

Milžiniškoje kupolo formos salėje, palubėje ir pasieniais degė šimtai žvakių, tačiau menėje nebuvo nė gyvos dvasios. Tik degančių knatų tvaikas sklaidėsi ore. Viename salės pakraštyje stovėjo maždaug trijų metrų aukščio, iš šalto tamsaus akmens iškalta sparnuota būtybė, aprengta ilga tamsia mantija su gobtuvu. Jai po kojomis gulėjo krūva žmonių kaukolių. Kai kurios jau buvo suskilusios ir pradėjusios irti. Šviesiai rusvame kaukolių paviršiuje atsispindėjo šokinėjančios žvakių liepsnos.

Kitame salės gale, ant pakylos stovėjo masyvus, iš vientiso akmens iškaltas, brangakmeniais išpuoštas sostas. Jo atloše susivijusios tarpusavyje šoko dvi gyvatės su stambiais rubinais akiduobėse. Kiek atokiau nuo sosto, šalia lango stovėjo dvi kėdės ir vienakojis staliukas, ant kurio gulėjo keletas senų knygų odiniais, raižiniais papuoštais viršeliais. Šalia knygų ant aksominės kraujo spalvos pagalvės gulėjo masyvus iš onikso iškaltas rutulys.

Į sosto salę buvo galima patekti pro dvi vietas. Pro plačias medines, metalu kaustytas dvivėres duris ir pro mažytes dureles, kurios slėpėsi už sosto ir lankytojams buvo nepastebimos. Pro jas po kelių akimirkų ir įėjo Adrianas. Tamsios akys klaidžiojo po patalpą, ieškodamos daikto, dėl kurio čia buvo atėjęs, tačiau nieko nepamatė.

- Tai turi būti kažkur čia... - sumurmėjo jis ir toliau ieškojo, kai netikėtai išgirdo, kaip atsilapojo sunkios metalinės durys.

Vaikinas greitai praslinko pro pat salės langus ir pasislėpė už vienos iš kolonų, kol dar nebuvo pastebėtas. Pro atsivėrusias duris ryžtingai įžengė aukštas šviesiaplaukis vyras, vilkintis ilgą juodą apsiaustą ir Adrianas, atrodė, net susiliejo su tamsa, kad būtų kuo mažiau pastebimas. Įsibrovėlis atpažino vieną iš penkių Tamsiosios Imperijos karalių, Saimoną Feniksą, ir sulaikė kvapą. Stebėjo, kaip į vidų įėjęs vyras ant kėdės atkaltės nusviedė savo apsiaustą, aptempti drabužiai išryškino tvirtą kūną, o mėlynos metalo plokštės ant krūtinės atspindėjo žvakių šviesą. Prie kairiojo šono buvo pritvirtintas nedidelis lenktos formos durklas odiniame dėkle ir Adrianas suprato, kad spoksojo į daiktą, dėl kurio čia ir buvo atvykęs.

Sugrąžinimo ašmenys visą laiką buvo pas Saimoną.

Paskui jį į vidų įėjo dar vienas žmogus ir nors gobtuvas slėpė šio veidą, Adrianas atpažino savo tėvą.