Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Antras skyrius »

... Ji bėgo tamsiu koridoriumi, menkai apšviestu žvakių šviesos, kai pasigirdo riksmas, ir staiga persigandusi sustojo. Ilgas nutįsęs jos šešėlis tęsėsi iki pat kambario durų koridoriaus gale, kuriame ir išgirdo riksmą, tad po sekundės vėl pajudėjo link jo. Kilimas, patiestas ant grindų, prislopino Katerinos žingsnius. Ji jau nebebėgo, tiesiog lėtai ėjo į priekį, kojos sunkiai kilnojosi, tarsi būtų pripildytos švino.

Nepaisydama paralyžiuojančios baimės, ji rado jėgų judėti toliau, vedama instinkto, kad turėjo kažkam padėti. Žingsniai vis lėtėjo, kol galiausiai ji pasiekė duris ir rankomis suėmė už didelės apvalios rankenos. Šią pasuko ir lėtai atidarė duris.

Balta akinanti šviesa užliejo koridorių ir ji instinktyviai prisidengė akis, bet kambaryje vis tiek pastebėjo staigų judesį. Tamsi figūra užstojo šviesą, kuri krito pro plačiai atvertą langą. Katerina nuleido ranką ir trumpą akimirką spėjo pamatyti, kaip vyriška figūra iššoko pro langą. Vėjas lengvai plaikstė baltas užuolaidas.

Trumpa akimirka ir klyksmas užstrigo gerklėje, kai ji, pasukusi galvą, ant grindų išvydo didėjančiame kraujo klane gulinčią moterį. Šviesūs bei ilgi jos plaukai buvo netvarkingai pasklidę ant raudono kilimo. Katerina pripuolė prie motinos kūno ir nustėrusi žvelgė į jos atmerktas akis. Šios buvo sudrėkusios nuo ašarų, šaltos bei negyvos.

Norėjo rėkti, bet nesugebėjo – sąmonę užliejo tamsa.

Katerina klyktelėjusi pabudo, o skruostais riedėjo ašaros. Sėdėjo ant lovos vos gaudydama kvapą, širdis daužėsi kaip pašėlusi, o kūnas buvo išpiltas šalto lipnaus prakaito. Kai aprimo, švelniai palietė sūraus vandens lašelius ant savo skruostų. Pajutusi drėgmę, užsimerkė, virpėjo visas kūnas.

– Jos seniai nebėra... – ji giliai įkvėpė.

Kodėl dabar?

Kambaryje atrodė tamsu, iki aušros buvo likusios dar kelios valandos. Mergina uždėjo pirštus ant smilkinio, kad sumažintų įkyrų skausmą galvoje. Tai, ką ji anksčiau matė sapne, nebuvo nei košmaras, nei tiesiog paprastas sapnas. Tai buvo tarsi prisiminimas iš tos nakties.

Pagalvojus apie tai, kas nutiko motinai, ašaros vėl užtemdė akis. Prireikė šiek tiek laiko, kad nusiramintų. Galiausiai Katerina atsimerkė, jausdamasi šiek tiek geriau nei prieš tai. Žinojo, kad nebegalės daugiau užmigti. Naktis, kai neteko savo mamos, buvo giliai įsirėžusi į atmintį ir vis grįždavo sapnų pavidalu. Stipriai suspaudė kumščius, kad nagai net įsirėžė į odą, bet pagaliau visiškai nusiraminusi, ji atleido pirštus ir įsmeigė žvilgsnį į lubas.

Nusimetusi nuo savęs antklodę, atsistojo, paskui priėjo prie atviro lango. Atsisėdo ant plačios palangės, užsikėlė basas kojas ant jos ir nugara atsirėmė į lango rėmą. Atlošusi galvą, užmerkė akis, įkvėpė gaivaus nakties oro ir pamėgino prisiminti savo mamą, tačiau nepavyko.

Ji atsistojo ant palangės ir, šiek tiek susilenkusi, rankomis įsikibo į lango rėmą bei palinko į priekį. Į degančius skruostus pūstelėjo nakties vėjas, ji giliai įkvėpė oro. Iškvėpė. Vėl įkvėpė. Pakartojo tai keletą kartų, kad nusiramintų. Norėjo verkti, bet ji seniai sau prižadėjo, jog to nebus. Praeitis jokiu būdu neturėjo užgožti dabarties, tačiau niekaip iš galvos nepavyko išmesti tos lemtingos nakties... Nes po jos viskas pasikeitė.

Į šeimos gyvenimą įsiveržė svetimas žmogus ir visam laikui atėmė brangiausia, ką Katerina ir jos tėvas turėjo. Tai buvo neatleistina. Bet taip ir liko neaišku, kas nužudė Katerinos motiną, ir tas nežinojimas graužė ją jau ne vienus metus. Manė, kad jei būtų sužinojusi, kas kaltininkas, suvarytų kumštį jam tiesiai į veidą ir kartotų tai tol, kol, netekusi jėgų susmuktų pati.