Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Keturioliktas skyrius »

Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė

Katerina iš lėto atsimerkė, kai išgirdo kovos garsus aplinkui. Mergina buvo nusilpusi, gulėjo ant žemės, o skausmas nugaroje priminė, kas atsitiko. Jie buvo pavojuje. Staiga pamatė Adrianą ir Kajų, kovojančius su artimiausiais priešininkais. Deimantinės pilies kieme virė įnirtinga kova.

Adrianas laikėsi šalia jos, spėdamas atremti priešų smūgius. Po jo kojomis švytėjo didžiulis magijos ratas. Kajus šalia jų taip pat narsiai kovojo, neprileisdamas prie jų nė vieno priešo. Tačiau jų gynyba buvo silpna, o priešų skaičius vis augo.

Katerina pajuto, kaip aplink ją susitelkė magiška energija. Mergina buvo priblokšta suvokusi, kad Adrianas naudojo savo galias ne tik kovai, bet ir apsaugai. Švytinti magijos aura sklido nuo vaikino, apgaubdama ją šiluma ir saugumo jausmu.

Kovos garsai aplink nesiliovė. Adrianas, laikydamasis šalia, atremdavo priešų kirčius su neįtikėtina jėga ir tikslumu. Kiekvienas ginklo smūgis ir magijos ataka rodė jo troškimą apsaugoti Kateriną.

Staiga viena priešo strėlė praskriejo vos per plauką nuo Adriano galvos. Katerina iš siaubo aiktelėjo, bet vaikinas nė akimirkai nesustojo. Jis atrėmė dar vieną puolimą ir tada jų akys susitiko. Jo žvilgsnis buvo kupinas ryžto. Vaikinas neketino pasiduoti.

Netikėtai Kajus suklupo. Katerina sušuko, bet balsas skambėjo silpnai ir beviltiškai. Tuo pat metu, pakirstas kalavijo kirčio, Adrianas sustingo vietoje.

Vaizdas jos akyse vėl ėmė lietis. Mergina pajuto, kaip Adrianas susmuko šalia, bet negalėjo jam padėti. Paskutiniai vaizdai buvo neryškūs: Kajus gulintis ant žemės, Adrianas sukniubęs šalia, ir tamsios priešų figūros, artėjančios prie jų. Ir tada viskas vėl aptemo.

***

Trentas Morganas žengė į Deimantinės pilies menę, kurioje jau laukė Saimonas Feniksas. Vyras stovėjo prie lango, žvelgdamas į tolį, kur virš aukštų medžių kybojo melsvas rūkas. Jo raudonos akys suspindėjo, kai pastebėjo įeinantį Trentą.

– Tikiuosi, viskas vyko pagal planą? – Saimono veide šmėkštelėjo šaltas šypsnys.

– Taip, – atsakė Trentas, jam nusilenkdamas. – Mes juos uždarėm.

Saimonas tyliai linktelėjo, žvilgsnį vis dar nukreipęs į horizonto liniją.

– Puiku.

Trentas viduje jau seniai kovojo su abejonėmis. Kiekvieną kartą, kai stovėdavo šalia Saimono, jausdavosi tarsi būtų praradęs kažką svarbaus. Jo širdį užplūdo kaltė ir gailestis dėl visų baisybių, kurias padarė pagal šio tirono įsakymus. Bet jis žinojo, kad kelio atgal nebebuvo.

Saimonas staiga atsisuko, atidžiai įsistebeilijęs į Trentą.

– Ar kilo dar kokių nors nesklandumų? – paklausė.

– Ne, valdove. Viskas vyko sklandžiai, – Trentas stengėsi kalbėti tvirtai, nors viduje virė konfliktas.

– Gerai. Gali eiti.

Trentas tyliai išėjo iš menės. Jis vaikščiojo pilies koridoriais, o mintyse sukosi daugybė minčių. Kažkur giliai viduje jis jautė, kad tai, ką darė, buvo neteisinga. Visas žiaurumas, kurį matė ir kuriame dalyvavo, buvo nepakeliamai siaubingas. Tačiau kodėl tai ėmė suprasti visai neseniai?

Staiga jis sustojo prie vieno lango, pro kurį matėsi Deimantinės pilies kiemas. Kariai treniravosi, o nuo jų sklido kovos šūksniai ir susiduriančių ginklų garsai. Trentas jautė, kaip jo širdis stipriai plakė. Jis atsiminė, kaip pats buvo jaunas idealistas, kaip tikėjo, kad galėjo pakeisti pasaulį į gerą. Bet dabar jis buvo šio pasaulio vienas iš baimės bei žiaurumo simbolių.