Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Dvyliktas skyrius »

Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė

Kajus spoksojo, kaip Saimono Fenikso kariai, paėmę deglus, uždegė pagrindinę palapinę. Liepsnos greitai ėmė plisti. Jis bandė pamatyti kur nors Adrianą, prie palapinės, su Saimonu, tačiau nepavyko. Nejaugi jis liko viduje?

Geriau įsižiūrėjęs, Kajus netrukus pamatė Adrianą be sąmonės, gulintį ant vieno iš karių peties. Vaikinas neatrodė stipriai sužeistas, tačiau kodėl buvo be sąmonės? Ką Saimonas jam padarė?

Vaikinas negalėjo patikėti tuo, ką matė, negalvodamas vos nepuolė prie karių, tačiau žengęs žingsnį, grįžo atgal ir pasislėpė už kitos palapinės. Ką jam daryti? Gelbėti draugą, kuris papuolė priešui į nagus ar eiti gesinti palapinės, kurioje buvo kiti jo draugai? Blaivus protas sakė, kad prieš Saimoną bei jo karius nepakovos, bet Adriano palikti bėdoje jis negalėjo... O kaip kiti?

Sugniaužęs kumščius ir keikdamas likimą, Kajus palaukė, kol kariai su Saimonu Feniksu priešakyje pradings iš akiračio ir puolė į palapinę. Girdėjo, kaip kažkas šaukėsi pagalbos bei verkė palapinės gilumoje ir nuėjo į tą pusę. Per liepsnas ir dūmus nieko negalėjo įžiūrėti, bet privalėjo kažką daryti. Paaukojęs geriausią savo draugą turėjo pasistengti, kad visi, kurie buvo viduje, ištrūktų sveiki.

***

Katerina sėdėjo ant grindų, petimi atsirėmusi į grublėtą akmeninę sieną. Mergina negalėjo tiesiog laukti, kol kas nors ateis ir pasakys, kad pavojus praėjo. Tai buvo visiškai ne jos būdui. Jautėsi nusivylusi savimi, kad išleido Adrianą ir paliko jį vieną. Žinoma, tai buvo jo paties pasirinkimas, bet Katerinai dėl to nebuvo lengviau.

Pajutusi dūmų kvapą, mergina pašoko iš savo vietos ir Deimara su Airina nukreipė savo žvilgsnius tiesiai į ją.

– Jaučiat? – paklausė ji. – Užuodžiu dūmus!

Katerina išlėkė iš patalpos, kurioje jos visos buvo ir ėmė lipti laiptais viršun, Airina su Deimara iš paskos. Pasiekusi duris, su trenksmu jas praplėšė ir pamatė, jog viskas aplinkui degė. Mergina turėjo per kelis žingsnius atsitraukti, kad liepsnos jos nepasiektų.

– Ką darysime dabar?

Jos žinojo, kad privalėjo veikti greitai.

– Turime surasti kitus ir išvesti juos iš palapinės! – ryžtingai pasakė Katerina.

Airina su Deimara linktelėjo.

– Bet kaip tai padarysim? – paklausė šeimininkė abejodama. – Liepsnos jau įsismarkavo, net nenumanau, ar rasim palapinėje išgyvenusių...

Katerina matė, kaip drebėjo visas moters kūnas. Žinoma, kad Deimara nerimavo dėl visų tų žmonių, jautėsi dėl jų atsakinga, o dabar, dėl to, kad apsaugotų ją, gavo tokį atlygį...

– Jūs likite čia, – pasakė mergina, galvoje greitai sugalvojusi planą. – Mes su Airina eisime gelbėti kitų, kurie galbūt nespėjo išbėgti iš palapinės. Ir vesime juos tiesiai čia, pas jus.

– Bet... o kaip jūs?

– Mums viskas bus gerai, – tai pasakiusi Katerina žengė arčiau liepsnų. – Magiškos energijos centre, kuriame slypi amžinasis šaltinis. Paslaptingos jėgos pulsuoja, lyg širdies ritmas. Ten saulės spinduliai susitinka su mėnulio šydu ir apgaubia mane savo skydu.

Airina su Deimara stebėjo, kaip Katerinai po kojomis sušvito magijos ratas ir iš jo plūstelėjusi šviesa apgaubė merginos kūną tarsi plonas vos įžiūrimas šydas. Jos teta netrukus padarė tą patį ir abi ryžtingai žengė į liepsnas.