Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Vienuoliktas skyrius »

Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė

– Nežinojau, kad čia turiu giminaičių, – nustebusi tarė Katerina. – Tėvas man beveik nieko nepasakojo...

– Manau, kad yra ne viena priežastis, kodėl jis taip elgėsi, – tarė moteris. – Galbūt jis tikėjosi, kad tau neteks grįžti į Endorą. Tavo tėvas buvo labai atsargus žmogus, greičiausiai jis norėjo, kad gyventum saugiai, toli nuo politinių intrigų ir tamsiųjų jėgų, kurios seniai persekioja mus. Bet, atrodo, likimas nusprendė kitaip.

Katerinai nespėjus nieko daugiau pasakyti, į palapinę visas įraudęs įbėgo Kajus. Jis buvo akivaizdžiai sunerimęs.

– Saimonas! – suriko jis. – Saimonas Feniksas čia! Ką mes darysime?

Ši žinia lyg žaibas iš giedro dangaus smogė visiems esantiems palapinėje. Adrianas staiga pasuko galvą į Deimarą.

– Ar yra vieta, kur būtų galima pasislėpti? – paklausė jis.

– Yra tuneliai, po palapinių miesteliu, – tarė šeimininkė. – Aš jus ten nuvesiu.

Moteris juos nusivedė į nedidelį kambarėlį, kurį, kaip ir kitus kambarius, nuo didžiojo, skyrė medžiaginė pertvara. Jame beveik nieko nebuvo, tik mažas staliukas, pora kėdžių ir ant grindų patiestas kilimas margais raštais. Deimara su Kajumi pastūmė į šoną kėdes su stalu bei suvynioję kilimą, atidengė slaptas duris. Jas atvėrus, Katerina išvydo laiptus, vedančius žemyn.

– Kur veda šie tuneliai? – paklausė ji.

– Į labai daug Faoro Delano vietų, – atsakė Deimara. – Nagi, leiskis žemyn.

Tuo pat metu pagrindinėje palapinės dalyje pasigirdo triukšmas ir Katerina akimirkai sustingo supratusi, jog Saimonas jau buvo viduje. Ji negalėjo sau leisti slėptis, kol tuo metu, kitiems palapinių miestelio gyventojams, buvo iškilęs pavojus.

– Greičiau! – paliepė Deimara ir ji galiausiai ėmė leistis žemyn, kiti ėjo iš paskos.

Adrianas sustojo tik įpusėjęs laiptus.

– Aš turiu grįžti, – pasakė.

– Neik ten! – paprašė mergina.

– Katerina, aš turiu tai padaryti. Kažkas turi nukreipti Saimono dėmesį, – atsakė Adrianas, o jo akys buvo kupinos ryžto.

– Būk atsargus, Adrianai. Saimonas yra pavojingas ir labai neprognozuojamas, – perspėjo Deimara.

– Žinau, – tarė Adrianas ir trumpam spustelėjo Katerinos ranką. – Saugokitės. Grįšiu, kai bus saugu.

Tada jis greitai užlipo laiptais į viršų ir uždarė duris.

Katerina, Airina, Deimara ir Kajus leidosi žemyn į tamsų, drėgną tunelį. Ore jautėsi pelėsio kvapas, retkarčiais pasigirsdavo lašančio vandens garsas.

– Šie tuneliai buvo naudojami prekybininkų. Jie veda į mišką už miesto, bet yra ir kitų slaptų išėjimų, – pasakė Deimara, nutraukdama tylą.

Pasiekę nedidelį tuščią kambarį, jie jame užsidarė.

– Čia ir pasilikime, – tarė šeimininkė.

***

Adrianas jautė, kaip kiekvienas jo kūno raumuo įsitempė, kai išvydo pagrindinėje palapinės dalyje stovinčius Tamsiosios Imperijos karius. Akimirksniu suprato: Saimonas Feniksas tikrai pasirodė. Vaikinas žinojo, kad jam reikės visos savo drąsos ir sumanumo, kad apsaugotų Kateriną bei kitus.