Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Aštuntas skyrius »

Mūsų pasaulis

Adrianas visiškai nesitikėjo, kad Glaraldo jam atvertas portalas jį atves taip arti tikslo. Bėgdamas taku per mišką vaikinas jautė netoliese Saimono Fenikso magiją, kuri su kiekvienu žingsniu vis stiprėjo. Net neįsivaizdavo, ko imsis, kai jį pamatys, bet žinojo, kad turėjo išgelbėti žmones, kuriems šiuo metu grėsė pavojus.

Jis artėjo prie kažkokio apleisto pastato, širdyje jausdamas keistą nerimą ir tuo pačiu metu tvirtą ryžtą, nes norėjo sustabdyti Saimoną. Sustojęs apsidairė, nes nenumanė kur jo ieškoti, kai netikėtai pro išdaužtus pastato langus pamatė Tamsiosios Imperijos Šiaurės teritorijos valdovą. Šis akivaizdžiai buvo ne vienas. Netoliese Adrianas pastebėjo šviesiaplaukę merginą ir nejučia sustingo. Tai buvo ta pati mergina, kuri jam padėjo, kai sužeistas atvėrė portalą nežinia kur. Nejaugi ir tada jis buvo Žemėje? Nejaugi ta mergina buvo Kalderos karalystės princesė?

Pasiekęs apleistą pastatą Adrianas įvirto vidun ir nieko nelaukęs pripuolė prie merginos. Už kelių metrų gulėjo vyriškio kūnas, visur buvo pilna kraujo. Greičiausiai tai buvo Karolis Al'Kobatas, vyras, palikęs savo karalystę likimo valiai.

Vaikinas kalaviju atmušė Saimono paleistą energijos žaibą, priešininkas smogė dar kartą, jau taikydamasis į jį, bet Adrianas vėl atmušė smūgį.

– Ir vėl tu?! Jeigu ir toliau man trukdysi, mirsi.

– Mirti aš dar nesiruošiu, – ramiu balsu atkirto Adrianas ir palinko virš merginos, kuri jau buvo praradusi sąmonę. Paėmė ją ant rankų ir atsistojo. Spoksojo į vyrą, kuris prieš tai gulėjo ant žemės, bet dabar jau stovėjo ant kojų.

Pastebėjęs Adriano žvilgsnį, Saimonas Feniksas staigiai atsigręžė. Už jo stovėjo sąmonę atgavęs Katerinos tėvas ir vaikinas ėmė kalbėti burtažodį, išmoktą iš Glaraldo. Melsvai šviečiantis portalas atsivėrė per kelias akimirkas ir Adrianas nedvejodamas žengė į jį.

Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė

Jis su mergina ant rankų atsidūrė prie miško, kuriame buvo elfo Sergėtojo slėptuvė. Nusprendęs keliauti toliau nieko nelaukdamas, aprišo žaizdą jos šone, pridengė merginą savo apsiaustu ir užsimetė ją sau ant nugaros. Žinojo vietą, kur bent laikinai galės apsistoti, kol ši atgaus sąmonę. Sugrąžinimo ašmenimis šį kartą nesinaudojo, nebuvo tikras, ar po visko pavyks tinkamai nukreipti mintis į kelionės tikslą. O ir nematė reikalo dažnai jais naudotis.

Vakarėjant sustojo prie senos pašiūrės, užkūrė laužą ir nuėjo atsisėsti prie merginos. Žaizda nekraujavo, todėl jis su palengvėjimu atsiduso.

Staiga mergina sudejavo, lėtai prasimerkė ir apsidairė. Pamačiusi virš savęs palinkusį Adrianą, iš pradžių nustebo, paskui jos veidu ėmė riedėti ašaros.

– Kur mano tėvas? – paklausė ji. – Ką tu jam padarei? Kur aš?

Tik tada ji suprato esanti visiškai kitoje, nepažįstamoje vietoje. Netoliese čiurleno upė, buvo vakaras, šalia degė laužas.

– Visų pirma, tai tavo tėvui aš nieko nepadariau, – ramiai atsakė Adrianas. – Jis liko toliau kautis su Saimonu Feniksu.

– Bet mes turime ten grįžti jam padėti!

– Grįžti atgal mes negalime, – Adrianas papurtė galvą. – Per daug pavojinga, o tu sužeista.

Katerina dar kartą apsidairė.

– Kur mes esame? – paklausė ji.

– Faoro Delane. Esi girdėjusi šį pavadinimą?

Ji nieko neatsakė, o netrukus vėl pravirko.