Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Penktas skyrius »

Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė

Adrianas pakėlė apsunkusią galvą ir atsisėdęs apsižvalgė po kamerą, kurioje buvo. Suolas, ant kurio sėdėjo, atrodė drėgnas, o mediena sena ir vietomis sutrūkinėjusi. Šalia stovėjo taip pat medinis kibiras metaliniais kraštais, greičiausiai skirtas gamtiniams reikalams atlikti. Adrianas susiraukė. Net per atstumą jautė nemalonų kvapą, sklindantį nuo jo. Kiek tolėliau dar pamatė ant akmeninių grindų gulinčią negyvą žiurkę ir akimirkai susimąstė, kas dvokė stipriau, žiurkė ar kibiras su išmatomis. Greičiausiai ir tai, ir tai.

Dar toliau, toje pačioje kameroje, tik kitame kampe, ant suolo sėdėjo ta pati baltaplaukė mergina ir nedrąsiai žvelgė į jį.

– Tau... viskas gerai? – paklausė.

Adrianas linktelėjo. Žvilgtelėjo į vertikalias grotas, už kurių matė dar kelias eiles kamerų. Susiraukė. Vyrų, kurie buvo užpuolę merginą, čia nesimatė.

– Kas nutiko, kai mane atjungė? – paklausė Adrianas.

– Imperijos sargybiniai mus keturis uždarė į kalėjimą už tvarkos trikdymą, – atsakė ji. – Bet tiems dviems kažkaip pavyko susitarti ir juos greitai paleido. Mūsų neišleido net sužinoję, jog esu Enoriatos karalystės princesė.

– Tu princesė? – nusistebėjo Adrianas.

Mergina linktelėjo.

– Letė Trevino, – prisistatė ji.

– Adrianas D'Falardeau, – vos vos šyptelėjo vaikinas. – Ko tie vyrai iš tavęs norėjo?

– Tai tiesiog nesusipratimas... – ji pratylėjo kelias sekundes. – Aš tiesiog keliavau su savo tėvu karalystės reikalais. Ir netinkamu laiku atsidūriau netinkamoje vietoje, vos tik atsiskyriau nuo jo kelioms minutėms... Tikrai nenumanau, ko jiems iš manęs reikėjo. Kai mano tėvas sužinos...

Ji atrodė ir pikta, ir susigėdusi vienu metu.

Kelias valandas jie praleido dvokiančioje kameroje ir kalbėjosi, nes daugiau nebuvo ką veikti. Adrianas papasakojo, kad tiesiog keliavo pas draugus, kurie gyveno Faoro Delane. Taip pat užsiminė turintis keletą neužbaigtų darbų, apie kuriuos pernelyg daug neišsiplėtė. O Letė labai daug ir neklausinėjo. Įdėmiai klausėsi kiekvieno jo pasakyto žodžio. Abu net kuriam laikui pamiršo, kad buvo uždaryti kalėjime.

Taip besikalbant netikėtai pasigirdo greiti bei sunkūs žingsniai. Prie kameros pripuolė aukštas stambus pagyvenęs vyras. Ilgi plaukai ir vešlūs antakiai jau buvo pražilę, bet siauros tamsios akys žibėjo žvitrumu ir gyvybe.

– Tėve! – suriko Letė taip pat pripuldama prie grotų. – Ištrauk mane iš čia ir kuo greičiau!

– Ei, jūs, kuo greičiau atrakinkit šitą kamerą!

Prie kameros durų skubiai pribėgo sargybinis ir drebančiomis rankomis jas atrakino. Nuolankiai atsitraukė, bet liko stovėti netoliese.

Letė puolė tėvui į glėbį ir pravirko.

– Kaip jie drįso mane čia uždaryti... Pasakyk jiems, kad paleistų ir jį. Adrianas man norėjo padėti ir atsidūrė čia per mane.

Sargybinis, vos tik paliepus, ilgai nelaukdamas iš kameros išleido ir Adrianą. Jis pasisuko į žilaplaukį ir padėkojo. Tačiau vyras įtariai jį nužvelgė.

– Esi man kažkur matytas, – pasakė. – Prisistatyk.

– Tai Adrianas D'Falardeau, tėve, – suskubo už jį atsakyti Letė, Adrianui nespėjus sumeluoti.

Vaikinas mintyse nusikeikė, nes prieš tai prisistatęs Letei tikrąja savo pavarde, padarė klaidą, apie kurios pasekmes nepagalvojo. Tačiau net jis tokios ūmios reakcijos nesitikėjo. Letės tėvas staiga viena ranka prispaudė Adrianą prie grotų.