Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Tryliktas skyrius »

Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė

Temo. Katerina pasislėpė už Deimantinės pilies vartų ir ėmė stebėti, ar aplinkui nieko nesimatė. Buvo įtartinai ramu, bet dar neskubėjo patekti vidun. Pirmiausia turėjo gerai viską ištyrinėti.

Katerina žvalgėsi aplinkui, stengdamasi išlikti nepastebėta. Saimono kariai galėjo būti už kiekvieno kampo, todėl kiekvienas žingsnis buvo lyg šachmatų partija – klaida galėjo būti lemtinga. Ji susitelkė į tai, kad patektų į pilies požemius, kur, jos nuomone, greičiausiai galėjo būti laikomas Adrianas.

Staiga išgirdusi šnaresį, Katerina sustingo vietoje. Ji žengė atgal ir prisiglaudė prie sienos, pasiruošusi gintis. Tačiau netrukus atpažino draugišką veidą. Tai buvo Kajus. Ji išlindo iš savo slėptuvės.

– Katerina, – tyliai pratarė jis.

– Kajau! – mergina su palengvėjimu atsiduso. – Ką tu čia darai?

– Atėjau tau padėti, – atsakė vaikinas. – Ir aš turiu planą. Deimantinės pilies pietvakarinėje pusėje yra mažai žinoma slaptų tunelių sistema. Ji jungiasi su pilies požemiais. Tai mūsų geriausia galimybė patekti vidun nepastebėtiems.

Tai, ką pasakė Kajus, nustebino. Katerina žinojo apie slaptus tunelius, tačiau nemanė, kad jų bus ir čia, po Deimantine pilimi. Nieko nelaukdami, slėpdamiesi šešėliuose, jie abu patraukė į tą pusę, vaikinas rodė kelią.

Staiga Kajus sustojo ir iškėlė ranką, duodamas ženklą sustoti. Mergina sustingo ir įsiklausė. Išgirdusi artėjančius žingsnius, ji suprato, kad netoliese buvo sargybiniai. Abu sulindo į krūmus.

Žingsniai artėjo, ir jie matė, kaip dvi figūros praėjo pro jų slėptuvę. Sargybiniai, kalbėdamiesi apie dienos įvykius, neskubėjo, tačiau Kajus ir Katerina žinojo, kad bet koks garsas ar neatsargus judesys galėjo juos išduoti.

Kai sargybiniai nutolo, Kajus pažvelgė į Kateriną.

– Eime, – sušnabždėjo jis.

Jie tyliai išslinko iš slėptuvės ir tęsė kelią link pietvakarinės pilies dalies. Galų gale jie aptiko duris, apaugusias samanomis ir beveik nepastebimas aukštuose krūmuose. Katerina su Kajumi pro juos prasibrovė ir įėjo vidun.

Jaunuoliai pateko į tamsų ir drėgną tunelį. Buvo per tamsu, kad galėtų ką nors įžiūrėti, tad Katerina, nieko nelaukdama, ėmė kalbėti burtažodį. Jos rankoje sužibo šviesos sfera ir pakibo ore. Jiems einant, ši visą laiką buvo priekyje ir apšvietė kelią.

Jie ėjo toliau, kol galiausiai pasiekė duris, vedančias į požemius. Kajus atsargiai jas pradarė ir žvilgtelėjo vidun. Požemiai buvo tamsūs, apšviesti tik keliais deglais ant sienų.

– Dabar reikia surasti Adrianą, – sušnabždėjo Kajus.

Jie nesustodami žengė pirmyn. Kajus laikė ranką ant kalavijo rankenos, pasiruošęs bet kokiam netikėtumui, o Katerina sekė šviesos sferą, kuri apšvietė kelią. Požemiai buvo klaidūs, ir kiekvienas jų žingsnis aidėjo tuščiose erdvėse.

– Turime būti atsargūs, – sušnabždėjo Kajus. – Saimono sargybiniai gali būti bet kur.

Jie ėjo siauru tuneliu, kai staiga išgirdo balsus ir žingsnius netoliese. Katerina sustingo, o Kajus tyliai ištraukė kalaviją iš makščių. Jie pasislėpė už artimiausio kampo, laukdami, kol sargybiniai praeis. Katerina panaikino šviesos sferą, kad neišduotų jų buvimo vietos. Žingsniai priartėjo, o tada dingo, kai sargybiniai nuėjo kitu tuneliu.

– Eime, – sušnabždėjo Kajus, kai pasirodė, kad kelias jau buvo saugus.

Kurį laiką jie ėjo nepratardami nė žodžio, tik rankų ženklais pasitardami, į kurią pusę pasukti, kai netikėtai kažkur priekyje pasigirdo žingsniai. Abu greitai pasuko atgal ir pasislėpė gretimame koridoriuje.