Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Trečias skyrius »

Mūsų pasaulis

Katerina pamažu artėjo prie savo namų. Jautėsi pavargusi, vos grįžusi į savo kambarį ketino griūti į lovą ir gerai pailsėti.

Eidama pro arklides, kuriose su tėvu laikė kelis žirgus, ji netikėtai pamatė ant žemės kažką gulint. Pribėgusi artyn suprato, jog tai buvo jaunas vyras. Akivaizdžiai, be sąmonės, nes net nesureagavo į merginą. Šalia jo mėtėsi nedidelis krepšys.

Nekreipdama dėmesio į vidinius prieštaravimus ir baimę, kad šis nepažįstamasis galėjo būti pavojingas, Katerina priėjo prie jo dar arčiau ir pasilenkė. Tamsoje beveik negalėjo įžiūrėti jo veido bruožų, bet mergina greitai suprato, kad nebuvo jo anksčiau mačiusi. Pamėginusi jį pažadinti prisilietė prie kažko lipnaus ir pažvelgusi į savo pirštus suvokė, jog tai buvo kraujas.

Nedvejodama ji nusprendė paguldyti nepažįstamąjį ant nugaros ir patikrinti jo pulsą. Šis buvo silpnas, bet juntamas, kas reiškė, kad vyras buvo gyvas. Katerina suprato, kad negalėjo jo čia palikti, ypač tokios būklės. Taip pat suvokė ir tai, kad viena niekaip nepajėgs vaikino nutempti į namus, kad galėtų sutvarkyti žaizdas. Liko arklidės.

– Ei, – kreipėsi į jį, judindama petį.

Staiga jis suvaitojo ir pramerkė akis, Katerina išsigandusi atšoko. Užtruko kelias akimirkas, kol atgavo kvapą ir atsargiai priartėjo prie vaikino. Neatrodė, kad šis ketino padaryti ką nors blogo, iš lėto atsisėdo ir ėmė žvalgytis kažko ieškodamas.

– Durklas... – sumurmėjo.

Katerina taip pat apsižvalgė ir po kelių sekundžių pamatė kažką blizgant žolėje už kelių metrų. Pakilusi nuėjo prie blizgančio daikto ir jį pakėlė. Tai buvo lenktos formos durklas su rankenoje inkrustuotais spalvotais kristalais. Tikrai nepanašus į jos pasaulio daiktą. O ir vaikinas, iš kažkur čia netikėtai atsiradęs, greičiausiai buvo ne vietinis.

Grįžusi atgal prie vaikino, Katerina ištiesė durklą jam.

– Ačiū, – padėkojo jis silpnu balsu ir užkišo durklą sau už diržo.

Jis pamėgino atsistoti, tačiau vos tik pakilo, susvirduliavo, atrodė tarsi apgirtęs ir Katerina suprato, kad be pagalbos jam toliau metro nueiti nepavyks.

– Leisk, aš tau padėsiu.

Mergina priėjusi vieną jo ranką persimetė sau per petį ir nusivedė vaikiną link įėjimo į arklides. Nepažįstamasis sunkiai ėjo ir svirduliavo, tad kol pasiekė duris, kiek užtruko. Greičiausiai buvo sužeista koja, dėl to ir ėjo sunkiai, tačiau nesiskundė.

Netrukus Katerina sustojo, atidarė sunkokas medines duris, kol vaikinas stovėjo atsirėmęs į sieną ir pagaliau padėjo jam įsitaisyti ant šieno. Mergina įjungė šviesą, silpna lemputė vos apšvietė kelis metrus, bet to turėjo pakakti, kad ji sugebėtų bent jau sutvarstyti nepažįstamojo žaizdas.

Katerina atnešė į arklides jo krepšį, nužvelgė atvykėlio drabužius, kurie buvo apiplyšę bei kruvini. Ant veido matėsi kelios mėlynės bei nubrozdinimai. Akivaizdu, kad jis buvo iš pasaulio, į kurį Katerina jau seniai nekėlė kojos. Panašu, kad vaikinas buvo į kažką įsivėlęs, kad taip nukentėjo.

– Aš tuoj grįšiu, – pasakė Katerina ir vaikinui vos vos linktelėjus, išėjo uždarydama paskui save duris. Svarstė, ar turėtų pasakyti tėvui apie atėjūną, esantį jų arklidėse, bet kol ėjo link namo, nutarė, kad kol kas nieko jam nesakys, mat nepažįstamasis neatrodė pavojingas.

Namuose suradusi visas reikiamas priemones žaizdoms sutvarkyti ir paėmusi minkštą antklodę, Katerina grįžo atgal į arklides. Viską susidėjusi šalia nepažįstamojo, pažvelgė į jį. Vaikinas gulėjo užmerkęs akis.