Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Dešimtas skyrius »

Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė

Po savaitės

Katerina ramiai sėdėjo ant suoliuko prie didžiosios palapinės ir stebėjo žaidžiančius vaikus. Kiek toliau girdėjo turguje šurmuliuojančius prekeivius, karts nuo karto vis dirsteldavo į Adrianą, kuris netoliese kapojo malkas šeimininkei. Netrukus suplukęs jis įsmeigė kirvį į kelmą ir prisėdo prie Katerinos.

– Atrodai susimąsčiusi, – prakalbo.

Ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Šiuo metu stengiuosi per daug apie nieką negalvoti.

Jis nieko nesakęs dar pasėdėjo šalia kurį laiką, paskui nusivilko marškinius ir vėl paėmė kirvį į rankas. Katerina ėmė stebėti, kaip tvirtos, nors ir liesokos rankos užsimodavo ir kirsdavo į kietą medį, vieną, antrą ir trečią kartą, jei reikėdavo, kol medis pagaliau pasiduodavo.

– Manau, kad būtų pats metas mums iškeliauti, – vėl prabilo ji.

– Keliauti kur?

– Ieškoti kristalų, žinoma.

– Tikrai nori tai daryti? – paklausė Adrianas.

Vaikinas vėl liovėsi kapojęs malkas. Žvelgė į Kateriną, kol ji linktelėjo.

– Tik nežinau, nuo ko turėtume pradėti.

Adrianas atsisėdo šalia jos, atrodė sušilęs, o maži prakaito lašeliai varvėjo per kaktą.

– Manau, kad pirmiausia turėtume atgauti kristalą, kurį iš tavo tėvo atėmė Saimonas Feniksas. Nors tai rizikinga ir... kvaila, – pasakė jis. – Nes jeigu neturėsim nei vieno kristalo, užstrigsim dar nė nepradėję.

Jeigu Adriano turima informacija buvo teisinga, vienas kristalas galėjo parodyti kelią pas kitą, todėl jiems buvo naudinga turėti bent vieną jų, kad galėtų pradėti savo kelionę. Tačiau jie abu tikrai nežinojo, nuo ko turėtų pradėti. Katerina vis mąstė apie tai ir vienintelis būdas, atėjęs į galvą, buvo tas, kurį išsakė Adrianas. Bet ji menkai tikėjo jų galima sėkme. Greičiau mirs, nei pasieks savo tikslą.

Kai Adrianas baigė kapoti malkas ir padėjo nudirbti kitus darbus, jau vakarėjo. Susėdę didžiojoje palapinėje, jie pavakarieniavo kartu su jos gyventojais ir netrukus, kartu su Deimara patraukė prie laužo lauke.

Čia buvo susirinkę beveik visi – ir maži, ir dideli. Ji nejučia užsižiūrėjo į Adrianą, kuris ėmė netoliese šokdinti kelias mergaites. Iškėlęs vieną jų į orą, nešiojo ją taip, tarsi skristų, o mergaitė laiminga krykštavo. Jis čia atrodė toks savas, su visais gerai sutarė ir pritapo, o Katerina jautėsi taip, tarsi šiai vietai nepriklausytų. Nors ir žinojo, kad gimė būtent šiame pasaulyje, o ne Žemėje. Galbūt jai dar reikėjo daugiau laiko.

Ji atsiduso ir žvilgtelėjo į vidurį, kur spalvotų dūmų apsuptyje, prie laužo šoko juodaplaukė mergina. Lėti, bet grakštūs bei lankstūs jos judesiai prikaustė visų žiūrovų dėmesį, o tylūs arfos garsai lengvai sklandė ore. Mistiška atmosfera teikė savotiško paslaptingumo, o ypatingai lengvai besiplaikstantys merginos drabužiai priminė liepsnojančią ugnį. Katerina tiesiog nesugebėjo atitraukti akių nuo šokėjos, kuri, sekdama muzikos ritmu, judėjo vis greičiau. Arfos garsus pamažu pakeitė būgnai. Ji jau buvo spėjusi įsijausti ir net nepajuto, kaip šokis pasibaigė kurtinančiomis salvėmis ir dar didesne spalvotų dūmų gausybe.

Žiūrovai, visi iki vieno, pakilo iš savo vietų ir ėmė ploti, mergina grakščiai nusilenkė ir dingo palapinėje.

Po pasirodymo visi pamažu išsiskirstė į savo palapines, o Katerina liko viena sėdėti prie laužo. Ji žvelgė į liepsnas, kurios šokinėjo ir keitė savo formas, tarsi šokėja vis dar šoktų priešais. Nors vakaras buvo šiltas, šiurpuliukai perbėgo per nugarą. Jos mintys vėl sugrįžo prie tėvo likimo ir paslapties, kurią jis slėpė.