Another life//Z.M

2.10

Verkiu jau nežinau kelinta valandą, galva tiesiog plyšta iš skausmo. Aš tiesiog  negaliu susitaikyti su tuo, kad nebematysiu žmonių kuriuos myliu. Negalėsiu dar karta specialiai erzinti juodaplaukio, ir matyti jo nepatenkinto veido. Pasakyti mamai kaip ją myliu, padaryt to ko visada troškau. Mintys apie viską , man tiesiog  nedavė ramybės.
Išgirdau žingsnius už durų  todėl užsimerkiau ir tikėjausi blogiausio .
-Tu stokis!, - grėsmingai atrodantis vyras sušaukė ir aš susigužiau.
-Asile, kaip aš tau atsistosiu, - sumurmėjau, ir vos jis išgirdo trenkė man,jaučiau šilta kraują tekanti mano veidu.
Jis atrakino mano kojas ir rankas, kurių beveik nejaučiau, ir žaizdos ant jų jau tapo tamsiai  mėlynos spalvos. Jis nusviedė mane, ant žemės ir pasinaudojus tuo paėmiau stiklo šukę nuo grindų, ir vos pasitaikius proga jį pulsiu. Aš privalau iš čia ištrūkti, arba bent pabandyti.
-ugh kelkis, tu Malik kekše, - sušaukė jis, aš neesu  viena iš jo durnų blondinių, kad galėtų mane taip vadint.
Vyras pradėjo mane kažkur vest, ir atrakino duris pro kurias mane čia atvedė, dabar einame tamsiu  kolidoriu. Visur aidi balsai, tikiu kad čia yra daar daugiau tokių kaip aš.
-Džef, palauk, - iš už nugaros atbėgo vyras, jis buvo senas, maždaug 35 metų, praplikęs ir su barzda.
-Asile, kiek kartosiu, kad vardu nenaudojam, - suurzge vyras kuris laikė stipriai mane už rankos.
-Ji tik Malik žaisliukas, - senis atsakė, o aš spjoviau jam į veidą iš nepasitenkinimo, manęs niekas taip neįžeidinės, tuo labiau nesuprantu jeigu esu čia dėl savo tėvo, prie ko čia Zayn.
Vaikinas mojosi man trenkti, ir jau laukiau smūgio, todėl užsimerkiau, bet vietoj to koridoriuj suaidėjo šūviai.
-Džiaugiuosi tave matydama, - tariau žmogui kurio galbūt ir nelabai mėgstu, bet šiuo metu labai džiaugiuosi jį matydama.

***
Uh žinau senai buvo dalis, ir niekas turbūt neatsimena jau šitos istorijos, bet prisiverčiau save parašyt jum dalį ❤️
Galbūt jeigu nepagailesit vot ir comentaru, aš sugrįšiu🥰