Mėnulis supa mus (Baigta)

1 skyrius

Sėdėjau vidurnaktį mamos sodo gale ir žvelgiau į mėnulį. Aplinkui buvo taip tylu, jog girdėjosi pelėdų ūkavimai. Niekur nebuvo nei vieno žmogaus. Mamos sode daug vaiskrūmių, tik, kad jie yra sodo priekyje labiau. Pati sėdėjau ant kaladės prie malkų krūvos, sodo gale. Žvelgiau į mėnulį danguje, man po kaire buvo malkų krūva, o už jos gatvė.

- Nesimiega? - Susiėmiau už krūtinės, staigiai atsisukau, o ten tamsus siluetas netoliese stovi. Man sukilo panika, bet giliai įkvėpiau ir prisiminiau ko mokiausi apsigynimo kursuose. Nutariau atsakyti nepažįstamajam, nenorėjau elgtis neapgalvotai.

- Kam miegoti jei lauke toks gražus dangus, o ypač mėnulis, - tariau. - Dabar pilnatis. - Giliai įkvėpiau ir paklausiau:
- Kas tu? Ko tau čia? - Mano balsas šiek tiek drebėjo. Lėtai atsigręžiau pagriebusi šalia gulėjusią malką. Jau užsimojau ranka tvoti, bet staiga mane sustabdė nepažįstamojo ranka.

- Nebijok, neskriausiu. Čia aš, Kajus, - prisistatė man. Vis galvojau: Kajus, Kajus, Kajus, būtent Kajus, su juo buvome vaikystės draugai, bet vėliau susipykome dėl aiškių priežasčių. Dėl jo draugų.

- Dabar prisimenu. Kaip iki čia atėjai, tavo namai tolokai nuo čia, kiek prisimenu. - Pažvelgiau į jo akis, kadangi jis jau buvo išlindęs iš tamsos šešėlio, mėnesiena apšvietė jas.

- Pamačiau, jog kažkas sėdi, sunerimau ir atėjau, - paaiškino Kajus. Nusukau akis nuo jo akių ir vėl pažvelgiau į mėnulį.

- Ko tau sunerimti, vis vien čia negyveni, - pareiškiau ir parodžiau į jį. - Tik pažiūrėk tu net neapsirengęs normaliai. - Šis buvo be maikutės, tik su šortais, plaukai suvelti.

"Susirūpino matai. Aš lankiau apsigynimo kursus ir tegu džiaugiasi, kad jis dar sveikas, nes ta malka jau būtų jį užmigdžiusi."

- Nebijai? Naktis. Bet kas gali užpulti tave, - Kajus pareiškė.

- Užpuolikui nepasisektų, - tariau ryžtingu balsu. - Kodėl neužmiegi?

- Šiaip mąstau. Girdėjau, kad grįžai į miestelį, būčiau ryt užėjęs, - užtesė jis.

- Ir...ko tu nori? - Atsakiau, net negalvodama apie mandagumą.

- Šiaip galvojau ryt tau parašyti žinutę. Argi ne romantiška, mėnulis, tu ir aš? - Tyčiojosi jis.

- Jeigu jos ieškai ne ten pataikei, - pajuokavau.

- Nejuokauk, - pareiškė rimtai.
Man buvo praskaidrėjusi nuotaika, bet jis vėl ją sugadino su savo prastu humoro jausmu.

- Mhm gerai, - numykiau aš.

- Galiu palaikyti tau kompaniją? - užklausė Kajus, o aš linktelėjau, nors pati nesupratau kodėl. Mano plaukai taršėsi į šalis, šviesios sruogos, krito ant veido. Nedidelis vėjas suvėlė taip dailiai surištus plaukus, kuriuos visada vakare susipinu.

- Trumpam. Po to eisiu namo, kol niekas nepasigedo. - Pasakiusi pamačiau pelėdą ant medžio šakos.

- Pasiilgau tavo juoko. Jis ilgai dingęs? - Pasidomėjo.

- Tu jo praradimo viena iš priežasčių, - atgrasiai tariau.
,,Visiems vos sugalvojus grįžti parūpo, o anksčiau visiems buvo nusispjauti. Nespėjau įsikurti, o jau perskaičiau apie 10 žinučių apie tai, kaip jie manęs pasiilgo. Ne esmė, jog nei vienas iš jų nebuvo mano draugas. Matyt, jiems kažko reikia iš manęs. Niekada niekam nesakiau, bet buvau viena iš rėmėjų statyboms kaime. Kalbos greitai sklinda."

- Man sakė, jog aš vis dar geresnis už tave, - pareiškė jis.

- Tikrai? Tai aš už tave geresnė, tris kart, - suirzusi tariau.

- Dar pažiūrėsim. - Jis nusišypsojo savo kvaila šypsena, kuri kadaise sutirpdė mano širdį, bet taip pat ir privertė kentėti amžinomis kančiomis.

- Laukiu nesulaukiu, - sarkastiškai tariau.
Mes sėdėjome tyloje kelias akimirkas. Mane visada traukė naktis vien dėl jos turimos tylos.

- Myliu tave, - pareiškė jis.

,,Myliu tave? Rimtai?! Iš niekur nieko šovė šią frazę lyg ji reikštų "Eik po velnių". Nežinojau, net kaip reaguoti. To taip ilgai laukiau, bet dabar mane kažkas stabdė, galbūt bijojau po to kas įvyko, vėl pasitikėti. Taigi priėmiau tai kaip pokštą."

- Nejaugi? - Trenkiau jam į ranką ir nusijuokiau.

- Bet tai tiesa. - Vaikinas pavėlė savo plaukus, nors jie ir taip buvo susivėlę.

- Kurgi ne, kas dabar, gal susilažinai su kuo nors? - Jau supykusi ištariau, mano nuotaikos keitėsi kaip oras. Žodžiai kaip pupos išsibėrė.

- Ne, tau išvykus neradau sau vietos, tik tada supratau, jog tave įskaudino visi ir aš taip pat. Palikau draugus, pradėjau meistrauti, dirbti ir kuo mažiau galvoti, bet naktį vis vien neišeidavai man iš galvos. Prisiminiau mūsų vaikystę, kaip lipdėme kotletus iš žemės. Kaip žaisdavome gaudynes...- Kalbėjo jis, bet aš jį pertraukiau.

- Tai ne mano bėdos, - atsainiai tariau, - nejaugi manei, jog imsiu ir pulsiu tau į glėbį, ne...mes nebe mokykloje.

- Bet...- Pradėjo jis, bet aš pareiškiau nenorinti kalbėti apie tai.

- Man reikia ramybės, poilsio ir jokių įkyrių minčių. Man atostogos..., - Dėsčiau.
Jis mane nutraukė ir tarė:

- Gyvenimas be rizikos baisiai nuobodus. Patikėk manimi. Patikėk manimi ir pamatysi, nesigailėsi. - Kone maldavo jis.
Mes gerą valandą dar žiūrėjome į mėnulį ir tada jis palydėjo mane į namus, kurie buvo prie pat, mat sedėjau savo sodo gale prie malkų krūvos ant vienos iš kaladžių. Mėnulis buvo toks ryškus, jog prie durų mėnesiena apšvietė mano veidą blankia šviesa. Jis pamatęs nusišypsojo, lyg būtų laimėjęs loteriją, nors žinojo, jog su manimi dar net nedraugauja. Supratau, jog atostogos nebus jau tokios atpalaiduojančios. Supratau, jog mano praeitis grįžta į dabartį, tik suvokiau, jog esu jau tam pasiruošusi ir antrą kartą ant to pačio grėblio neužlipsiu. Su tokiomis mintimis nuėjau miegoti.

Tikiuosi kažkas perskaitys ir pataisys arba pateiks nuomonę apie pirmąją dalį.