Mėnulis supa mus (Baigta)

11 skyrius

3 dienos iki varžytuvių

Parvežusi Simoną, nuvažiavau pas mamą ir nusprendžiau eiti miegoti, nors ir dar buvo nevėlu, bet ryt sunki diena, taigi buvau bepradedanti miegoti, bet išgirdau žinutę. Ko vėl?

K: Labas princese, atleisk man :(

,,Jokia aš ne princesė, kai jis liks be dantų, tada būsiu karalienė. Pamiršau paminėti, jog lankiau 3 metus boksą. Šiek tiek moku apsiginti. Žinau, jog merginos smūgis, palyginus su vaikino, yra visiškai menkas."

T: Neatleisiu, jeigu nori, gali dirbti, kaip tik nori, aš ten nebeatvažiuosiu vis vien. Žinojau, kad tu nepasikeitei. Vis dar tas pats šiknius.

Padėjusi telefoną po kelių minučių išgirdau vibruojantį telefoną, tada šis ėmė skambėti. Pamačiusi, jog skambina Danielis, supykau, įsiūtau, vakaras, o jie net ir dabar varžosi, ramybės nėra, aš noriu miego.
Tiek tos. nusprendžiau eiti į lauką, prie malkų krūvos. Jau sėdėdama ant kaladės, atskambinau Danieliui.

- Ko reikėjo? - Ramiai paklausiau.

- Labas, Tėja.

- Prie reikalo Danieli, - skubinau jį.

- Klausyk...am...aš noriu pasikalbėti, galiu atvažiuoti?

- Žinai, jog jau vėlu, gal ryt? - Paklausiau aš.

- Aš neilgai, norėjau tik atsiprašyti.

- Na gerai įsuk į kiemą, bet neik į vidų aš lauke, prie malkų krūvos, - tariau suirzusi.

- Gerai, atvažiuoju.

Po kažkiek laiko pamačiau į kiemą įsukančią mašiną, bet ta mašina nepanaši į Danielio. Man bloga nuojauta. Gimnazijoje buvau susipažinus su vaikinu, o po to jis tapo mano vaikinu, mes netikėtai išsiskyrėme, nes sužinojau, jog jis pavojingas ir be to mane išdavė. O dabar jis mane persekioja. Todėl vis bėgu ir tik retai grįžtu namo. ,,Nejaugi jis mane surado?"
Paslapčia, tyliai ėmiau slinkti vis arčiau mašinos pažiūrėti, kas ten yra. Staiga pajutau kaip kažkas uždėjo ranką ant peties. Aš krūptelėjau ir atsisukusi pamačiau Danielį.

- Galvojau tu prie malkų, - garsiai pasakė.
Greitai užčiaupiau jam burną, kad neišgirstų ,,netikėtas svečias", bet pasirodo jis gerai girdi, taigi pradėjau bėgti, o Danielis aišku paskui mane. Mes pasislėpėme krūmuose. Po kažkiek laiko, kol mes tupėjome krūmuose, mašina išvažiavo. Bet kaip ir supratau mane surado. Kol kas nežinau ką daryti. Mums išlindus iš krūmų ir jau stovėjus ant savų kojų, pajutau šiltas lūpas ant savųjų. Jos būčiavo mane taip švelniai ir taip jautriai, lyg aš būčiau stiklinė mergina, kuri tuoj suduš į stiklo šukes. Bučinys buvo toks malonus, jog nenorėjau jo nutraukti, bet visgi žinojau, jog taip negalima. Kaip nudegusi staigiai atsitraukiau nuo jo. Pažvelgusi į akis, tariau:

- Ką tu darai? - Paklausiau sumišusi.

- Norėjau tik padėti, mūsų vos nepamatė, - atsakė sumišęs.

,,Kurgi ne, iš jo tokios pagalbos nereikia. Be to pati galiu susitvarkyti."

- Nesvarbu, jis išvažiavo, eime, - atsidususi tariau ir parodžiau sekti paskui mane.
Prie malkų krūvos nebevedžiau jo, ten buvo nesaugu, tad nuėjome prie mamos daržo, ten šalia yra sūpynės ir galima bus pasikalbėti.

- Sėskis, - parodžiau į supynes, - O dabar pradėk, - pasakiau.

- Gal pirma paaiškinsi, kas jis toks ir kodėl mes slėpėmės?

- Tai visiškai netavo reikalas, - paprastai atsakiau.

- Dabar jau ir mano, - rėžė Danielis. Mąsčiau pasakyti jam ar ne, geriau pamąsčius, apie jį žino tik Lukas, daugiau niekas, bet nieko neprarasiu jam pasakius.