Mėnulis supa mus (Baigta)

12 skyrius

2 dienos iki varžytuvių

Atsikėlusi jaučiausi labai žvali, norėjau pabėgioti, bet supratau, kad saugiau bus namie. ,,Kajau, nežinau kokia tau nauda iš to, bet aš atkeršysiu tau. Už tai, kad įstūmei šeimą į pavojų, kad pasakei adresą mamos ir už tą niekingą bučinį. O aš kaip kvailė maniau, kad tau patinku. Kvailė. Kvailė. Kvailė."

Apsirengiau ir išvedžiau šunį į lauką, pamačiau Kajų prie malkų krūvos. Ką jis čia daro?
Jis atsisuko ir mane pamatė, bet aš kaip nujausdama pavojų, pamaniau, jog laikas bėgti, apsisukau ir puoliau bėgti su šunimi už pavadėlio.
Laimei spėjau pabėgti ir įvirtusi, tiesiogiai tariant, užrakinau duris. Žvilgtelėjau pro langą, bet nieko nebuvo. Tada suskambo mano telefonas. Drebančiomis rankomis aš atsiliepiau telefonu.

T: Kajau, ko nori? - Balsas šiek tiek drebėjo.
K: Princese, ar tu manęs vengi? - Suirzęs tarė jis.

T: Ne, tiesiog nenoriu kalbėti su tavimi, palik mane ramybėje.
K: Princese, mums reikia pasikalbėti.
T: Aš jokia ne princesė, nereikia mums kalbėtis.
K: Nepyk, galvojau tau patiko, kad vadinu princese.
T: Nedrįsk daugiau taip elgtis, - išrėžiau.
K: Na gerai, bet aš dar grįšiu.
T: Nemėgink.
K: Viso princese, iki sekmadienio.

Apsimesdama, jog viskas gerai, įkvėpiau kelis gilius oro gurkšnius ir atsipalaidavusi nuėjau pas mamą į virtuvę.

- Mama, labas rytas, - džiugiai tariau prisėdusi ant kėdės.

- Labas rytas.

- Eglė dar miega su Hariu? - Pasidomėjau.

- Eglė kambaryje nebemiega, o Haris dar miega.

- Einu iki Eglės, - mama palinksėjo ir aš nuėjau. Tyliai pabarbenau, ką gali žinoti, gal ji rengiasi. Ji priėjo ir atidarė duris, o aš greit įsmukau paskui save uždarydama duris.

- Tėja, kas yra? - Išsigandusi paklausė.

- Shh, reikia pasikalbėti.

- Na gerai, - užspaudė duris ir prisėdo šalia manęs.

- Sesute, turim problemų. Rimtų problemų, - kalbėjau rimtai.

- Negąsdink, sakyk.

- Mano buvęs iš gimnazijos, surado namus mamos ir vakar tykojo, jis pavojingas, ieško manęs kaip išprotėjęs. Sakė prieis per šeimą jei nesikalbėsiu su juo.

- Ir ką dabar daryti? Kas jam pasakė? Ir po velnių, tu turėjai vaikiną?! - Ji nustėro.

- Shh neklausinėk, taip turėjau, bet parodysiu tau nuotrauką, tu būk namuose ir neleisk mamai niekada atidaryti durų jam. Be to aš Hariui pasakysiu. Jis pavojingas, gali nuskriausti bet kurį.

- Gerai, parodyk, - atsiduso ji.

- Štai, - tamsiai rudų akių ir tamsių juodų plaukų vaikinas. Aukštas, maždaug 1,80 cm. ūgio.

- Supratau, bet Tėja, kaip tu. Tu sakei jam reikia tavęs.

- Mieloji, man viskas bus gerai, aš saugi, vaikščiosiu miestelyje kuo mažiau. Ir Danielis sakė padės, jis viską žino.

- Aišku tada.

- Be to neprisileisk Kajaus ir nepasakok ką sakiau, nieko jam negalima žinoti. Jis su tuo susijęs, jis pasakė adresą ir jo tikslas yra atvežti jam mane.

- Ką?! O tie visi geri darbai, prisipažinimas, kad myli tave? - Eglė buvo šoke, kaip ir buvau aš, tarp kitko.

- Aš jam atkeršysiu, bet kaip sakiau nieko nedaryk, ko neliepiau, būk atsargi, mamai nė žodžio, stenkis nesukelti Kajui įtarimų. Jis nežino, jog aš žinau.

- Gerai, tai reiškia teks jį pakęsti, - rėžė ji.

- Taip, neišsiduok. Būk atsargi, viską žino tik Danielis, tu ir aš. Perspėsiu Harį ir Luką. Mes jus apsaugosime.

- Nuo kada tapai tokia artima su Danieliu? - Paklausė saldžiu balseliu.

- Uf nepradėk, jis draugas, tik draugas.

- Aha taip taip.

- Aš einu, iki.

- Ikiukas.
T

aip pat perspėjau ir Harį, jis elgėsi gana ramiai, mat Kajus jam niekada nepatiko. O Lukas, jis iš karto supyko, kad nepasakiau anksčiau, juolab kai jis mano draugas jau du metus. Jis manimi visiškai pasitiki, bet deja negalėjau jo įtraukti į šį pavojų. Tai mano kova.

- Lukai, paleisk man reikia oro, - šaukiau ant jo, kai jis suspaudęs laikė mane savo glėbyje.

- Tėja, kaip galėjai man nepapasakoti, ar tau viskas gerai? - Kalbėjo susirūpinęs.

- Taip, Lukai, dabar paleisk.

- Gerai gerai.

Jis mane paleido, tačiau liepė sėstis ir pasakoti kaip viskas prasidėjo. Ir mes sukurpėme planą.