Mėnulis supa mus (Baigta)

10 skyrius

- Važiuojam pas Kajų, kaip supratau, - tarė Danielis.

- Jo, pas mano draugužį, kurį parūpino kitas draugužis, - tariau sarkastiškai.

- Ko tu taip žiauriai su manim, aš gražiai paklausiau?

- Esmė tame, kad tu sumovei mano reikalus priminęs Kajų ir dabar pats kaltas, - piktai šyptelėjau.

- Ir kaip man ištaisyti padėtį?

- Niekaip, nieko nebepakeisi, be to Simona gal dirba? - Paklausiau vaikino.

- Ne, jai išeiginės, - atsakė, - Kažko norėjai?

- Taip norėčiau pasikalbėti, su Luku negaliu, jis užsivertęs darbais. Užsakymai mus puola iš visur, dabar labai geras laikas.

- O tai aš netinku pokalbiams? - Įsižeidęs tarė Danielis.

- Ne, Danieli, tu visiškai netinki, - šyptelėjau, taip jį suerzindama.

- O kodėl?

- Nes tai mergaičių pašnekesiai ir tik ji mane supras, - parodžiau kabutėse.

- Pff paprašysiu, kad vėliau papasakotų man, - tyliai sumurmėjo Danielis, bet aš vis vien išgirdau.

- O aš pasakysiu, kad tylėtų, nes kitaip nieko nesakysiu.

- Aš taip tyliai sakiau, kaip tu girdėjai?

- Tai vat paprastai, mano gera klausa, neveltui pusę atsakymų matematikos iš tavęs išgirsdavau, - nusijuokiau.

- Pff, - patempė Danielis lūpą kaip mažas vaikas.

Daugiau visą kelią tylėjom, bet ilgai tylėti nereikėjo, nes greitai pasiekėme vietą. Išlipau pirma, nes nenorėjau pamatyti Danielio veido, jis tikriausiai bus piktas dėl Kajaus. Ką aš kalta, pats pasiūlė Kajų, o dabar man taikstytis su abiejais. Vienas mane "įsimylėjo", o kitas panašu irgi kažką suka. Dar ta šeima, visi neduoda ramybės, Eglė prisimąsčius. Mat kai mokiausi gimnazijoje ji mane shipino su Danieliumi be galo. Taip pat ir Simona, tik garsiai to nesakė, man Eglė pasakė. Šiaip tariant pati jaučiau abiems vaikinams simpatijas. Mano buvęs vaikinas mane apgavo, įskaudino ir ši žaizda dar gyja. Tebūnie sėkmės jam, nenoriu apie jį galvoti.

Nuėjau į vidų ir pamačiau Kajų kalant plaktuku, kol kiti darbininkai pietavo, Kajus atsisuko ir pamatė mane, šyptelėjo ir vėl nusisuko. Aš priėjau prie jo ir paliečiau jo petį.

- Kažko reikia? , - Paklausė jis manęs.

- Taip, pristatyti pietūs kažkokiam Kajui, bet aš jo nerandu.

- Tai miledi, tikriausiai būsiu aš, - šyptelėjo.

- Prašom.

Ištiesiau maišelį su makdonaldo maistu ir jis jį paėmė, bet jo šypsena greit dingo, kai pažvelgė už manęs. Iš pradžių nesupratau kas vyksta, po to atsisukau ir pamačiau Danielį. Mačiau, jog jis tvardosi, bet jam tai nepatiko, matyt jis matė kaip kalbėjau. Come on, aš nežadu ieškoti vaikino, būkit geriau draugai.
Net nesuvokiau kai mane atsuko ir įsisiurbė į lūpas Kajus. Siaubingai supykau ant jo, kaip jis drįsta taip elgtis.
Iš to įsiučio išėjau, bet prieš tai tariau:

- Daugiau niekada nedrįsk taip elgtis, aš ne tavo žaisliukas, - piktai išrėžiau.

- O jums sėkmės draugai, - tariau maloniai, valgantiems pietus vyrams ir moterims.

- Ačiū panele.
Pamojavau jiems ir išlėkiau į mašiną, bet prie jos jau stovėjo Danielis, jis tarė:

- Tu jį myli? - Susikrimtęs tarė.