Mėnulis supa mus (Baigta)

5 skyrius

...pamačiau ... Kajų.

- Ką čia veiki? Negi, neaiškiai pasakiau? - Subariau jį.

- Gal nepradedam nuo klausimų, visų pirma tai labas. - Keistai ištarė jis, girdėjau jo balse liūdesio gaidelę.

-Labas. - Nusiėmiau pirštines ir atsistojau. -Tai...ką čia veiki?

-Aš atvažiavau čia su juo. - Tada pažvelgiau į prie automobilio stovintį šviesių plaukų vaikiną.

- Danieli? Kaip čia atklydai? - Kiek nusistebėjusiu balsu ištariau. Tačiau šypsojausi, kažką sutikti iš gimnazijos laikų man buvo labai svarbu, nes su Kajumi mes mokėmės tik vidurinėje.

- Tėja? - Jis taip pat nustebo.
Pribėgau prie jo, šiltai apkabinau ir pajutau lyg keistą jausmą, užplūdusį staiga. Jis taip pat mane suspaudė  taip šiltai glėbyje, jog galėjai pamanyti, jog jis mano vaikinas, o mes nesimatėme ilgą laiką. Dėl antro dalyko tai tiesa, praėjo ilgas laikas, po gimnazijos mūsų keliai taip ir nebesusipynė. Danielis - šiltas žmogus, bet mes visada mėgome ginčytis, nei vienas nepriėmėme to rimtai, bet mes nebuvome labai kaip ir draugai, bet ir ne kokie mirtini priešai. Man patiko su juo ginčytis.

- Iš kur tu čia? Kaip žinojai, jog aš čia? Taip senai mačiau tave ir kitus iš mūsų klasės. - Išpyškinau viską.

- Na aš važiavau į miestą darbo reikalais, reikia susipažinti su nauja vadybininke. - Mes jau buvome vienas kitą paleidę, laikėmės saugaus atstumo.

- Kokiu reikalu, gal galiu padėti kuo nors? - Galvojau ar tik likimas vėl neiškrėtė man pokšto.

- Važiuosiu į agentūrą"Šventės tarp mūsų", ten susitarsiu dėl mamos gimtadienio šventės. - Papasakojo jis.

- Mhm. Tai gal kartais, ieškai tokio Luko iš tos agentūros? - Pamąsčiau aš.

- Taip. Tu gal kartais jį pažįsti? -  Paklausė Danielis.

- Aš pas jį dirbu ir man rytoj reikia pas jį važiuoti.  - Nutariau jam nesakyti, jog aš dirbu vadybininke ir esu verslo bendrasavininkė, o iškrėsti pokštą, kaip anksčiau būčiau pasielgus.

- Eina sau, tai gal važiuojame kartu tada? - Nustebęs paklausė šviesiaplaukis.

- Ei, gal baigsite aš dar čia, neignoruokit manęs? - Pokalbį pertraukė Kajus. Supratau, jog jis pavydi. Tai buvo akivaizdu. Tačiau aš ant jo pykstu ir nežadu nusileisti.

Atsisukau į Kajų ir sutrikusi paklausiau:

- O kaip, Kajau, tu su Danieliumi atsidūrei? - Ėmiau ir paklausiau.

- Aš važiavau pro šitą kaimelį ir jis ėjo gatve, aš paklausiau kelio ir mes pradėjome šnekučiuotis, jog nežino kur tai yra, bet jo draugė žino. Kajus parodė man kelią iki tavo namų. - Atsakė Danielis už Kajų.

Galvojau pokštų šiandien nebebus, bet pasirodo klydau. Palyginus su kaimo gyvenimu, miesto gyvenimas nuobodus kaip reta. Ten ilgą laiką gyvenau nuobodžiai.

- Nežinojau, jog jūs pažįstami. - Tarė Kajus, kiek susierzinęs.
Aš nusišypsau po ilgo laiko. Mes kaip ir pažįstami nepažįstamieji, mes vien riedavomės, tada gal ir nebūdavo juokinga, bet dabar tai ima juokas.

- Nuostabu, tai kur dabar važiuosi, susitikimas rytoj? - Praleidusi pro ausis Kajaus susierzinimą, paklausiau Danielio.

- Net nežinau. Mąsčiau apie pernakvojimą mašinoje, o tada kaip nors. - Tarė Danielis.

- Tu gal juokauji, tu neįsimiegosi. Nagi, eime abu išgersime arbatos pas mano mamą, ten ir pernakvosi, Danieli, po to abu ryt išvažiuosime. Mano viršininkas bus nustebęs sužinojęs, jog mes jau pažįstami. - Jo šilta šypsena, atitraukė mano dėmesį nuo problemų. Trumpam pasijaučiau neturinti jų visai.