Mėnulis supa mus (Baigta)

4 skyrius

Pabudau tik vakare. Nusiplovusi veidą nuėjau į virtuvę ir nustačiusi ypač linksmą balsą pradėjau pokalbį su mama, kuri tuo metu ruošė vakarienę. Ji pjaustė daržoves, o aš klestelėjau į kėdę.

- Ei, mama, prisimeni Kajų? - Paklausiau šios.

- Taip, o kas? - mama nepakeldama akių į mane, toliau pjaustė daržoves.

- Na, aš jį sutikau ir šiek tiek apsipykome. - Pasakiau ramiu tonu.
Mama niekada nesužinojo dalies istorijos. Ji visada manė, jog Kajus buvo tas, kuris mane išgelbėjo. Aš jai leidau tuo tikėti. Nenorėjau gniuždyti tos vilties, kuri iš tikro buvo didžiausias melas. Sukaupiau didžiulę melo sieną, net pati to nesuvokdama. Todėl pati dabar kenčiu labiausiai. Melas niekada manęs toli nenuvedė.

- Jis visą laiką mums labai padėjo, kai tu buvai išvykus. - Tarė ji tokiu pat ramiu balso tonu.

- Palauk, ką? - Paklausiau. - Juk sakiau, jeigu reikia pagalbos, gali kreiptis į mane ar brolį, kodėl būtinai jis! - Pakėliau balsą, bet staigiai nutylau. Juk negaliu išsilieti ant mamos, ji nieko nežino. Mano problemos neturi paliesti jos, visuomet stengiuosi to laikytis.

- Jis padėjo daryti remontą, kitame name. Pats pasisiūlė. Be to tu nemokėtum remontuoti. - Pratarė mama.

- Jis pasakė...
- Ką? Tėja, kodėl tu tokia išsiblaškiusi? - Mama pakėlė akis į nužvelgė mane.

- Jis pasakė, jog mane myli. - Sunkiai ištariau ir nusukau akis į langą, žvelgiau į tolumą ir bandžiau nusiraminti.

- Žinau, bet kodėl taip sureagavai? - Nustebusi paklausė mama ir toliau pjaustė daržoves.

- Kaip? Iš kur žinai? - Sumišau. Kaip ji galėjo žinoti tai, ko net aš pati nežinojau. Ko galiausiai niekas nežinojo. Mama tokia paslaptinga, jog atrodo pažįstu ją, bet pasirodo ne.

- Aš jam pasakiau, kai jis dirbo, jog tu grįžti. Na, kai sakei, kad grįži trunpam. Ir jis prisipažino. - Mama padėjo pjaustymo lentelę, o daržoves sumetė į puodą. Tada pati paėmė ruošti mėsą.

- Žinau, mieloji, jog  bijai, bet gal jau laikas kažkam atsiverti? Praėjo tiek laiko. - Užbaigė mama.

- Nereikia niekam atsiverti, tai visiška nesąmonė. - Nusivylusi mamos žodžiais ištariau.

- Žinau, tu daug iškentei, bet jeigu jis tavęs nemylėtų tai nemanau, jog būtų tiek daug mums padėjęs. - Pasakė, o tada vėl pjaustė mėsą.

- Mam! - Sušukau piktai. - Pati susitvarkysiu su tuo.

- Kaip senais laikas. - Padariusi tą gestą lyg žiovautų ištarė mama.

- Atsiprašau. - Tariau ir pabėgau.
Užbėgau laiptais į kambarį ir užsidariau. Kaip darydavau paauglystėje, tai visada padėdavo. Mano karalystėje problemos neišsispręsdavo, bet bent sugalvodavau išeitį.
Į kambarį įbėgo šuo, mažas taksiukas.

- Tik tavęs ir tetrūko. Ko taip žiūri? Ką man padaryti. Jo bėda, kad mamai padėjo, neturiu jaustis kalta ir skolinga. - Šuo užšoko ant lovos ir vizgino savo uodegą. Aš ėmiau glostyti jo juodai rudą kailį.

- Norėčiau, jog galėtum kalbėti. - Vis kalbėjausi su šuneliu. Atrodo, jog jis įdėmiai klausėsi. Šuo pažvelgė liūdnomis rudomis akutėmis, lyg būtų supratęs viską ir padėjo galvą ant mano kelio.

- Man reikia naujos veiklos, ko nors...bet ko. - Pradėjusi dairytis po kambarį pamačiau siūlų kamuoliuką ant lentynos. Ir supratau, jog tai ženklas. Laikas pradėti.
Siūlus susukau. Tada padariau mažą pūkuotą kamuoliuką ir pritvirtinau  siūlelį prie jo. Šuniukui žaislą numečiau ant lovos, prie pat jo letenų. Jam iškart patiko ir jis ėmė žaisti. Žiūrėdama į jį pamiršau stresą ir sumišimą. Išėjau iš kambario į lauką, noriu padirbėti sode.
Nusileidau laiptais ir tariau mamai:
- Po kelių dienų reikės man išvykti į miestą ir pasitarti dėl darbo su partneriu.

- Gerai, mieloji. - Mama nusuko akis nuo manęs.

- Tai gerai tada einu į sodą.
- Gerai.

...

,,Tos piktžolės mane žudo, vargšės gėlės, joms neduoda ramybės."

Šiuo metu kaime pats darbymetis, vieni malkas skaldo, kiti šieną vežasi, dar kiti kaitinasi prieš saulę. Aš vis dirbau ir dirbau susimąsčiusi, kol mano susimąstymą pertraukė netikėtas garsas. Garsas priminė vieną dainą, kurią buvau pamiršusi.
Baigusi mokslus įsidarbinau  pas draugą, vėliau tapau jo verslo bendrasavininke. Su draugu Luku aš susipažinau kavinėje, netoli kolegijos, kur mokiausi. Lukas tą dieną mane apipylė kava.
Garsas sklido vis garsiau ir garsiau, bet aš neatsigręžiau, turėjau pabaigti dirbti. Toliau išsiplususi dirbau.
Pajutau kaip kažkas uždėjo ranką ant peties, atsigręžiau ir pamačiau...