Mėnulis supa mus (Baigta)

3 skyrius

Štai aš ir vietoje. Niekur nematau jo. Kur jis? Staiga išgirdau tylų šnibždėjimą, nesupratau iš kur jis sklido. Ėmiau dairytis.

- Ei, aš čia, eikš. - Iš kažkur sklido garsas, ėmiau vėl žvalgytis. Nesupratau iš kur sklido garsas, bet apsižvalgius pamačiau jį tarp krūmų.
- O tu ankstyvas, - sušnibždėjau.

- Taip. Nekantravau. Džiaugiuosi, jog atėjai, - kalbėjo džiugiai Kajus.

- Kajau, aš... - Pradėjau, bet mane pertraukė.

- Ne, aš kalbėsiu, - rimtai tarė Kajus.

- Tą naktį kai sakiau, jog myliu tave, tu tai priėmei nerimtai, bet tada ir dabar aš sakau tiesą. - Kajus viską pareiškė paskubomis. Pro krūmus prasibrovėme į teritoriją. Dabar tai jau svetima teritorija, o kažkada čia prasidėjo pati gražiausia draugystė. Čia buvo geriausi prisiminimai. Tačiau geriems dalykams neverta tęstis ilgai.

- Viskas senai baigta. - Tariau ir apsisukau eiti, bet mane sugriebė už rankos.
Nesupratau, kodėl jis čia tauškia viską, bet juk svajojau senai sulaukti šių žodžių, bet dabar...viskas pasikeitė ir mano jausmai jau senai dingę. Dabar, būtent šią akimirką, aš jau supratau, jog jausmai atšalo. Bent jau taip noriu manyti.

- Taip, žinau, perlenkiau lazdą, bet prašau tik šanso, - maldavo tamsiaplaukis.

- Kaip tu drįsti dar prašyti, pats prisimeni kas buvo, tu tam leidai, tau juk rūpėjo reputacija, o ne aš! - Ėmiau šaukti.

Jis sučiupo mano ranką:
- Ne, neišeik, palauk! - Šaukė jis.
Smarkiai traukiau savo ranką jam iš rankos ir ištraukusi apsisukau eiti, bet tada lyg šaltas dušas mane sustabdė jo žodžiai ir sustojau lyg įbesta.

- O kaip mano jausmai?! Negi, jie tau nerūpi?! - Šaukė jis man einant tolyn.

- Velniop tavo jausmus, - išrėžiau jam kai atsigavau po tų žodžių. Mano veide atsispindėjo pagieža ir pyktis, tuo tarpu jie buvo užkariavę mano mintis. Tik pagieža ir pyktis. Ištikro tai nesuvokiau savo jausmų. Esu labai įpykusi, bet norėjau užbaigti viską taikiai, nors ir žinojau, jog padariau klaidą grįždama namo, bet nebegalėjau bėgti. Tik ne šį kartą.

- Negaliu pasielgti kaip tu. Pasilieku dar dešimt minučių. Sakyk ir aš einu, - piktai išrėžiau. Mano kantrybė šiuo momentu buvo ypač trumpa. Vis dėlto nenorėjau ant jo išsilieti.

- Nesielk taip. - Prašė vaikinas, bet aš jaučiausi tokia sumišusi ir pikta, gal netgi atgresyvi, jog negalėjau tylėti. Tik ne po to kai prisiminiau visus įvykius praeityje.

- Tu taip elgtis galėjai, o aš ne?!! - Įsiutau, bet priverčiau save nurimti, nenorėjau, jog kažkas išgirstų mūsų pokalbį, bet panašu, kad jau išgirdo. Mačiau pro kaimyninių namų langus žvelgiančius žmones. Nusispjoviau mintyse ant jų, man reikėjo tai užbaigti, kad ir ką kas sakys.

- Aš laukiu. Tęsk. - Ašara išdavikė nuslydo mano skruostu. Nusivaliau ašarą ir ėmiau bėgti. Bėgau per ten kur buvo mažai žmonių. Bėgau neatsigręždama. Mane lydėjo kreivi žmonių žvilgsniai. Pro mane pravažiavo automobiliai. Nors ir ryškiai švietė saulė, mano pasaulėlis tuo metu griuvo į šipulius, jame smarkiai lyjo lietus. Turėjau skubiai pasikalbėti su kažkuo, bet Lukas neatsiliepė.
Grįžusi namo nėriau tiesiai į kambarį.
Užrakinusi kambario duris, kritau ant pagalvės ir bematant užmigau. Nekreipiau dėmesio į pašalinius garsus. Tik panirau į miegą.