Mėnulis supa mus (Baigta)

2 skyrius

Prabudusi jaučiausi žvaliai. Pažvelgiau pro langą, lauke šviečia saulė. Ramybės vis dar nedavė jo prisipažinimas. Ką pati jaučiau, nesupratau. Taip, aš neturiu jokio vaikino, bet... Nepajėgiau priešintis laikui. Anksčiau simpatizavau jam, jis man begalo patiko, bet kai TAI įvyko aš tiesiog pabėgau, man pasisekė, jog tada buvau paskutinėje klasėje ir po to kai ,,pabėgau", taip ir nebuvau grįžusi namo. Bet, velniava, išvydus jį, jausmai grįžo, dabar mano galvoje didelė košė.
Išėjau su šunimi pasivaikščioti. Mano gilius apmąstymus pertraukė atėjęs pranešimas Facebook paskyroje.

Kajus: Labas, ar galime susitikti?
Aš: Aš pagalvosiu. Parašyk kur.
Kajus: Susitinkame ten kur pirmą kartą susipažinome už valandos, lauksiu ten.
Aš: Gerai.

Numaniau, širdis man sako, jog žinau apie ką jis nori pasikalbėti ir suprantu, jog nebegaliu bėgti kaip padariau tąkart, kaip darau visą gyvenimą. Tikiuosi mano širdis klysta. Pirmą kartą taip noriu, jog ji klystų, jog aš klysčiau.  Šuo nerimo, lakstė į visas puses ir norėjo eiti namo. Pasidaviau jo valiai ir nuėjau namo ruoštis, kad ir kaip nenorėjau. Pati suprantu, jog gana bėgti, laikas pagaliau tai užbaigti.

...
- Kažin ką rengtis? Manau paprastumas tiks viskam, tad užsidėsiu džinsus ir palaidinę. - Vis kalbėjausi su savimi. - Viskas buvo taip paprasta kolegijoje, niekam nerūpėjau, niekas nesidomėjo, o tik grįžau ir BAM, mano telefonas lyg atgyjo.

Pradėjau eiti pėsčiomis, norėjau pagalvoti ir aišku sukaupti drąsą.

- Eisiu pėsčiomis, taip galėsiu susikaupti pokalbiui, - samprotavau aš.

- Labas.  - Kažkas tarė.

- La-bas. - Ištariau, susijaudinusiu balsu. Už nugaros pasigirdęs balsas buvo girdėtas. Kamilė?

- Senai matyta. - Tarė ji ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, jaučiausi kiek nejaukiai, juolab, kad beveik neprisimenu jos.

- Kamilė, tiesa? - Norėjau įsitikinti, kad vėliau nepavadinčiau kitu vardu. Būtų ypač gėda.

-Taip, kvailute, negi nepažinai? - Kažkiek nustebus tarė ši. Balsas buvo pasitikintis savimi, pati mergina atrodė nuostabiai: graži, geltona suknelė, o tamsiai rudi plaukai, gražiai surišti į kasą.

- Pažinau, - sumaliau.

- O tu labai pasikeitei. Pasirodo Kajus nemelavo, galvojau vėl prisigalvojo kaip anąkart. - Vis apžiūrinėdama mane pasakojo Kamilė.

- Anąkart? - Nustebau. Netgi kažkiek pasidarė įdomu. Mano smalsumas visada sukyla kai kažkas kalba apie mane. Galbūt tai ir kažkiek atrodo narcistiška, bet kadangi apie mane kalba ne dažnai, todėl mane visada tai stebina.

- Taip. Jis sakė, jog matė, mašiną įsukančią į tavo mamos kiemą. O tu labai mėgai tą markę, svajojai apie tą automobilį. - Jos linksmas tonas pasikeitė. Atrodo galėjau jame girdėti šiek tiek kartėlio.

- Taip, keista, kad tai žinai, juk mes ne tokios ir buvome artimos, - nusistebėjusiu balsu ištariau.

- Kajus neužsičiaupdamas pasakojo apie tave, - su pavydo gaidele tarė mergina. Pavydas girdėjosi jos balse, o kūnas įsitempė, ji nebestovėjo tokia atsipalaidavusi.

- Sakai tapau neatpažįstama? - Nutariau išklausinėti kuo daugiau.

- Kitiems taip, bet manęs neapgausi. - Nustebau kaip greitai merginos balsas pasikeitė, jis tapo šiurkštus, o jos žvilgsnis žudantis.

- Gerai, parašyk man, turiu lėkti, iki. - Nenorėjau su ja prasidėti, panašu, kad jai kažkas nepatiko, todėl skubėjau mandagiai išsiprašyti.

- Iki! - Sušuko Kamilė. Pamojavau jai ir nuėjau neatsigręždama. Ot ir diena!
Nespėjau net pagalvoti ką pasakysiu Kajui, nes jau buvau toje vietoje.
Mes su Kajumi pažįstami nuo vaikystės, maždaug nuo penkerių metų. Na, jis metais už mane vyresnis, taigi jam buvo šešeri. Susipažinome per mūsų tėvus. Mano ir jo tėvai yra pažįstami. Taip tapome draugais. Susibendravome prie mano namų.
Atėjau prie didelių juodų vartų, už jų tebuvo tuščias, didelis žolės plotas, prie vartų padarytas gėlių darželis. Kai mes susipažinome, toje vietoje už vartų stovėjo juodas mažas namelis. Mano šeima jame gyveno, kol vėliau persikraustėme.
Mes atitolome kai jis ėmė lankyti mokyklą. Visi žino kaip tada būna. Susirandi geresnių draugų ir senuosius pamiršti.