Mano visata

Pirmas skyrius

Tolima ateitis

Sapnavau siaubingą sapną. Įsivaizdavau, kad nuėjau patikrinti savo elektroninį paštą ir jame radau laišką iš universitetų. Atidariau jį ir pamačiau, kad niekur neįstojau... Spoksojau į laišką ir tuomet pabudau. Jaučiausi tragiškai, sulaikiau kvėpavimą ir užsimerkiau. Mintyse kartojau, kad taip negali būti, mano egzaminų įvertinimai visai neblogi, todėl tikrai turėčiau kažkur patekti. Persiverčiau per lovą ir apgraibom paieškojau savo telefono. Greičiau plyta, o ne telefonas, iphone 70, niekas jau tokių neturi. Reikia nusipirkti naują. Ant spintelės telefono neradau, todėl persiverčiau per lovos kraštą ir pramerkiau akis. Fuuu, kiek dulkių! Ir plytos nei kvapo. Tada apsiverčiau ant pilvo ir pakišau rankas po pagalve. Užčiuopiau kažką kietą ir supratau, kad radau ko ieškojau. Ištraukiau ir įjungusi iš karto patikrinau savo paštą. Man taip palengvėjo, kad nebuvo jokių naujų pranešimų. Turbūt dar negreitai atsiųs. Gal ir gerai. Tada išlipau iš lovos ir nuėjau į virtuvę. Ten sutikau mamą ir tėtį, kurie ką tik baigė pusryčiauti.

- Sveiki, - tingiai pasisveikinau ir nuėjau prie šaldytuvo.

- Labas, gal tikrinai paštą? Ar radai laišką iš universitetų? Į kokį patekai? Jei nepatekai, nieko, per kitą bandymą tikrai pateksi. Tu nesinervink, mes suprantam, kad dabar labai sunku įstoti, ant tavęs niekas nepyksta, - greitai išbėrė mama.

- Taip, viskas gerai, tau tikrai pavyks per kitą bandyma. Nekvaila esi , - ramiai pasakė tėtis, darydamasis kavą ir pridūrė, - Ištrauk iš šaldytuvo pieną.

Aš stovėjau išsižiojus ir žiūrėjau į juos. Jiems pasimaišė? Aš net negavau laiško, o jie jau sako, kad nieko tokio, jog neįstojau! Nieko sau nuomonę apie mane susidarė. Išėmiau iš šaldytuvo pieną ir padėjau ant stalo.

- Imk. Aš negavau jokio laiško! Kodėl jūs tokie įsitikinę, kad neįstosiu? Įstosiu, žinau! - pasakiau truputi pakėlusi balsą, nes vos tvardžiausi. Tada apsisukau ir išėjau į savo kambarį. Lipant laiptais mano skrandis sugurgė ir supratau, kad noriu valgyti, o burnoje buvo visiška Sachara. Tada nuleidus galvą grįžau į virtuvę. Jaučiausi tikrai kvailai. Pasiemiau jogurtą, bandelę ir nuėjau prie kavos aparato.

- Nepyk, mes nervinamės nemažiau nei tu. Tiesiog jau daugeliui atsiuntė laiškus, o kadangi nieko nesakei, pamaniau kad gėda pasakyti, jog neįstojai. Mes žinom, kad tau pavyks per pirmą bandymą patekti. Tik noriu pasakyti, jog nieko tokio jei nepavyks - pasakė mama.

- Mhm... - dabar jaučiausi dar durniau. - Einu į savo kambarį, ten pavalgysiu, - sumurmėjau ir pasiemusi maistą išėjau iš kambario. Užėjusi į kambarį pyptelėjo mano plyta. Paėmiau ją ir perskaičiau savo draugės Šarlotės žinutę: "Omg, matei, atsiuntė laiškus iš univerų! Kur patekai?". Nustebau, kad ji gavo laišką, o aš ne. Atrašiau: " Laba, nea negavau jokio pranešimo. :/ Kur įstojai?". Susinervinau. Atsisėdau ant palangės ir pažiūrėjau per langą, kad nukreipčiau mintis, tik niekaip neišėjo. Telefonas vėl pyptelėjo. Šarlotė atrašė: "Ką tik atsiuntė, patikrink dar kartą, gal gavai ir tu. Įstojau į ten kur norėjau!!! Happy! :D Eik tu sau negaliu patikėti, eisim švęst :D Varau tėvam pasakyt". Mano širdis sustojo. Nuėjau į paštą ir pamačiau, kad ir aš gavau laišką nuo universitetų. Stipriai įkvėpiau, užsimerkiau ir paspaudžiau, kad atsidarytų pranešimas. Taip bijojau pamatyti savo košmarą, todėl tempiau gumą. Galiausiai supratau, kad nuo to niekur nepabėgsiu ir pažiūrėjau į atsakymą.