Mano visata

Devintas skyrius

Praėjo geras mėnuo nuo to įvykio su Marku. Kiek įmanoma vengiau jo: nėjau į draugų susitikimus, kuriuose galėjau sutikti jį. Markas taip pat manęs vengė, daugiau nei karto nėjo į mūsų kambarį. Kartą jis mane pamatė universitete ir apsisukęs nuėjo į kitą pusę. Elgėmės kaip maži vaikai, tačiau nei vienas nenorėjom susidurti akis į akį. Vieną dieną susitikau Adamą ir jis prisimerkęs rimtai į mane pažiūrėjo:

- Šį kart neišsisuksi! - suktai pasakė. Nesupratau apie ką jis kalba.

- Apie ką tu čia? - pasimečiau. Jis išsišiepė ir paaiškino:

- Kiek jau kartų neatėjai kai kvietėm susitikti? Atsibodai! Šį kartą eisi, net jei ir vėl blogai jausies. Baik simuliuoti, - mirktelėjo ir nusijuokė. Aš nenorom linktelėjau. Vistiek turėsiu kada nors išeiti iš savo kambario. O galbūt Marko net nebus.

- Ateisiu... Ką jau padarysi, - atsidusau ir šyptelėjau.

Savaitgalis atėjo labai greitai, nors aš jo labai nelaukiau. Vakare Trudė kaip visada buvo su savo draugais, o Šeila su Frida jau buvo pasiruošusios ir laukė manęs. Aš taip lėtai ruošiausi, kad draugės pradėjo zyzti. Galiausiai vėluodamos išėjom iš kambario. Nulipome į pirmą aukštą ir susitikome su kitais draugais. Žinoma tarp jų buvo ir Markas. Jis net nesuregavo kai pamatė mane. Abu laikėmės atstumo ir vengdami vienas kito nuėjom su visais.

Kelias buvo tolimas. Adamas sugalvojo, jog būtų smagu sutikti saulę už miesto, kur yra tik tuščia dykynė ir keli kilometrai iki miestą gaubiančio stiklinio gaubto. Na taip, saulėtekis turėtų atrodyti įspūdingai. Ilgai ėjome. Kol išėjome iš miesto sutemo. Kai galiausiai įsikūrėme ant uolos skardžio visi susėdome ratuku ir pradėjome kalbėtis. Aš visą naktį kalbėjau su Adamu ir pagaliau prie mūsų prisijungusiu Bertu. Naktis buvo puiki, atsipalaidavau ir pamiršau, kad netoliese yra Markas. Man jis nerūpėjo, aš jam taip pat. Kalbėjomės su skirtingais žmonėmis ir sėdėjome toli vienas nuo kito. Tačiau kai Bertas ir Adamas pradėjo kalbėtis su kitais vėl pradėjau jaustis nekaip. Norėjau dingti iš tos vietos, Marko buvimas mane varė iš proto. Vėl užplūsdavo tie keisti neapykantos kupini jausmai. Negalėjau tverti, todėl išėjau pasivaikščioti. Kai nusiraminau grįžau. Nustebau, kad daugelis buvo nulūžę ir saldžiai miegojo. Šyptelėjau ir prisėdau prie Adamo. Mes kalbėjomės, nes buvome vieninteliai neužmigę. Galiausiai miegas pakirto ir mus, todėl užmigome prisiglaudę vienas prie kito.

Buvo šalta. Aš atsibudau ir pažiūrėjau į dangų. Buvo apsiniaukę, todėl saulėtekio nepamatysim. Atsisėdau ir apsikabinusi savo kelius bandžiau sušilti. Apsižvalgiau ir pamačiau  toliau stovintį Marką ir žiūrintį į mane. Jis pamojo man, kad prieičiau. Aš nusisukau, nes neturėjau noro kalbėtis su juo. Jau aną kartą prisišnekėjau. Po minutės jis tyliai mane pašaukė ir vėl pamojo. Aš atsidusau ir lėtai atsistojau. Neturėjau noro vėl su juo bartis. Tuo labiau taikytis. Priėjau ir klausiamai į jį pažiūrėjau.Jis galva parodė, kad paeitume toliau. Turbūt nenorėjo prikelti miegančiųjų. Lipau per visokius akmenis ir galvojau, kad nusilaušiu koją, galiausiai ją niktelėjau ir tyliai suaimanavau, tačiau mes priėjome kitą uolą ir atsisėdome netoli skardžio. Pagalvojau, nejaugi jis taip supyko, kad ruošiasi numesti mane nuo skardžio? Nuvijau tokias mintis į šoną, juk jis ne maniakas. Markas kurį laiką patylėjo ir tada atsisuko į mane.

- Mums reikia pasikalbėti dėl to barnio. Juk žinai, kad turim bendrus draugus ir negalim vienas kito ignoruoti, - jis ramiai paaiškino žiūrėdamas į mane. Žinojau, kad jis teisus, tačiau neturėjau noro kalbėti, todėl tik linktelėjau. Jis atsikvėpė ir tyliai prakalbo:

- Žinai, kad abu esam kalti. Tu negali dėl to kaltinti tik manęs, - jis nutilo ir laukė kol aš ką nors pasakysiu. Jis buvo teisus, nors ir nenorėjau to pripažinti.

- Žinau, - po kurio laiko pasakiau. Jis nusisuko ir įsižiūrėjo į horizontą. Nežinau ką jis ten matė, bet per debesis aš nieko nemačiau.Laukiau, kol jis ką nors pasakys, bet Markas tylėjo. Galiausiai jis atsargiai paklausė:

- Kaip tavo ranka? - atsisuko ir pažiūrėjo į ją. Aš paslėpiau ranką už nugaros. Tiesą sakant jis man buvo užstatęs gana didelę mėlynę, kuri ilgai nepranyko. Atsidusau ir atsainiai pasakiau:

- Rankos nesulaužei, bet mėlynę padarei, - žinojau, kad dėl to buvau šiek tiek kalta ir pati. Jei nebūčiau puolus, jis nebūtų manęs sužeidęs. Taigi galiu kaltinti save. Markas nunarino galvą ir nudelbė akis:

- Atsiprašau. Nežinau kas man užėjo. Per daug... - jis sustojo ir rinko žodžius, -  nevaldžiau savęs, tiesiog nemasčiau ką darau, - jis atsiduso ir žvilgtelėjo į mane. Tada nusisuko ir sumurmėjo, - tikuosi nepyksi.

Aš norėjau greičiau visą šitą reikalą užbaigti, todėl linktelėjau:

- Viskas gerai. Pati kalta, - tariau ir atsistojau. Jis suprato, kad mano pasakymas nieko nereiškia, tačiau nekreipė dėmesio. Jis atsistojo ir pradėjo eit. Aš staiga sušukau, - Juk tu supranti, kad šitas pokalbis nieko nepakeis. Mes vistiek vienas kito vengsim, - žiūrėjau į jo nugarą. Jis apsisuko ir atėjo arčiau manęs.

- Taip, - jis šaltai tarė, - ne visiem lemta būti draugais. Mes per daug skirtingi. - jis žiūrėjo į mano akis ir nusuko žvilgsnį. Jaučiau, kaip jis vėl pradeda nervintis. Nežinau kodėl, bet man vėl sukilo tie neapykantos kupini jausmai. Aš pradėjau tankiai kvėpuoti ir norėjau jam pasakyti kažką bjauraus. Nebesupratau kodėl norėjau vėl jį išprovokuoti.

- Nereikia čia nieko slėpti, mes vienas kito nekenčiam. Ir tu visai nesigaili, kad man vos nesulaužei rankos, - pašiepiančiai pasakiau. Jis įsitempė ir prisimerkęs pasakė:

- O tu turbūt tikrai gailiesi, kad neišėjo man trenkti, - tarė ir sužaibavo akimis. Aš vos tvardžiausi.

- Labai,-  pasakiau ir prikandau lūpą.Tikrai norėjau jam trenkti, - su mielu noru pakartočiau dar kartą.

- Kaip aš tavęs negaliu pakęsti... - iškošė per dantis. Man visko buvo per daug. Jau nebegalėjau kentėti.

- Tai ko čia stovi? Ko lauki? - nekantriai sušukau. Staiga saulė išlindo iš už debesies ir nušvietė mus. Aš pirmą kartą pastebėjau ant jo kūno sidabrines gijas. Jos puošė jo kūną ir puikiai prie jo derėjo. Man trumpam užgniaužė kvapą. Jis pamatė, kaip aš staigiai persimainiau ir sutriko.

- Ne... Nežinau... - jis sumikčiojo ir žengė žingsnį tolyn nuo manęs. Aš nebesupratau kas čia vyksta, nesusigaudžiau savo jausmuose tik žinojau vieną dalyką.

- Markai, man užtenka jau viso šito. Aš nebežinau kas čia darosi. - atvirai pasakiau. Jis lėtai linktelėjo.

- Aš irgi... Aišku tik tai, kad galim nesistengti būti draugais, nes niekada jais nebūsim, - jis atsiduso ir pažiūrėjo rimtai man į akis, - Zoja, venk manęs. Taip bus geriau mums abiems, - tai pasakęs jis apsisuko ir išėjo.

Aš likau bežado stovėti. Negalėjau tuo patikėti, todėl bandžiau priešintis savo jausmams ir protui. Tik dabar supratau, kad visa neapykanta, kuria jam jaučiau buvo savęs apgaudinėjimas. Tai buvo ne neapykanta, o jausmas, kurio neturėjome vienas kitam jausti. Nežinojau kaip elgtis ir ką daryti. Bijojau eiti pas draugus, todėl tik po gero pusvalandžio lėtai grįžau. Apsižvalgiau ir pamačiau, kad čia jo nėra. Markas buvo išėjęs.