Mano visata

Keturioliktas skyrius

Tupėjau savo slėptuvėje įtempusi kiekvieną raumenėlį ir tylėjau kaip pelė po šluota. Mano širdis plakė taip stipriai ir garsiai, todėl išsigandu, kad jie gali mane išgirsti. Tuo metu logiškai nemasčiau ir nesupratau kaip tai kvaila.

Ant bloko stovintis drovas kažką sava kalba pasakė savo draugui ir nušoko tiesiai prieš mano slėptuvę. Pamačiusi jo kojas perbalau, maniau, kad mirsiu iš baimės. Jis buvo taip arti manęs, kad ištiesusi ranką galėjau paliesti drovo kojas. Laukiau kada jis atsitūps, ištrauks mane iš slėptuvės ir pradės mano egzekuciją. Tačiau mano nuostabai drovas atsitraukė ir kažką kalbėdamas pradėjo vaikščioti pirmyn atgal, kol atsisukęs į mano pusę sustojo.

Viskas, man galas. Atrodė, kad iš baimės mano smegenys nustojo veikti, širdis ką tik plakusi kaip išgąsdinto triušiuko, taip pat atsisakė dirbti savo darbą. Jaučiau drovo artėjantį kvėpavimą. Jis priėjo prie manęs ir aš susigužiau dar labiau, tačiau užkėlęs savo trumpą koją jis užlipo ant bloko po kuriuo tupėjau aš.

Jis manęs nepastebėjo. Išplėčiau iš nuostabos akis ir tyliai atsidusau. Girdėjau kaip jų žingsniai tolsta ir jie palieka mane. Po kiek laiko patogiau įsitaisiau ir pradėjau laukti nakties, nes buvo per daug pavojinga vėl lysti iš savo slėptuvės vidury dienos.

Prisiminiau, kad į mano kūną įsmigo šimtai stiklo šukių, todėl apgraibom apsičiupinėjau savo kūną ir išsitraukiau kelis aštrius ir kraujuotus stiklo gabaliukus. Jaučiau, kad jų yra daugiau, nes man beprotiškai skaudėjo visą kūną, bet neįstengiau jų rasti susirietusi. Buvau įsitempusi, tačiau pavargau ir padėjusi galvą ant dulkėtos žemės pradėjau snūduriuoti. Užmigau.

Mane pažadino garsus sprogimas. Atsikėlusi pamiršau kur esu, todėl staigiai pakėliau galvą ir susitrenkiau ją į cementinį bloką. Ant manęs nukrito milijonai dulkių ir aš nusičiaudėjau. Greitai persibraukiau ranka plaukus ir nusivaliau tinko gabaliukus.

Bijojau išlysti, todėl įtemptai klausiausi kas vyksta už mano slėptuvės ribų. Girdėjau riksmus, kovingus šūksnius, kurie vis garsėjo ir nieko gero nežadėjo. Supratau, kad metas dingti. Jau buvo gana tamsu, todėl buvo daugiau šansų pasprukti nepastebėtai. Iškišau galvą iš griuvėsių ir apsidairiau.

Kažkas degė ir apšvietė tolumoje besikaunančius sukilėlius su likusiais policijos pareigūnais. Nors pareigūnai buvo apsirūpinę ginklais jie nebuvo geri kovotojai, ir jų buvo žymiai mažiau.

Mačiau kaip titanai užpuolė vieną policininką ir tiesiogine to žodžio prasme pradėjo plėšti per pusę. Jis klykė, aimanavo, kol neteko sąmonės. Negalėjau žiūrėti, man buvo per daug baisu. Reikėjo tikrų, apmokytų karių, nes maištinikų buvo per daug, jei taip toliau jų niekas nebesustabdys. Save ramindama pagalvojau, kad kariškiai tuoj bus Landijoje ir viskas susitvarkys.

Tyliai bei atsargiai atsistojau ir nubėgau link ligoninę juosiančios aukštos plytinės sienos. Bėgdama vis atsisukinėjau ir žiūrėjau ar niekas nesiveja, ar esu saugi. Šiaip ne taip atbėgusi prie tvoros sustojau. Tvora buvo kelių metrų aukščio ir perlipti ją aš niekaip nesugebėčiau.

Apsižvalgiau ir mano akys užkliuvo už sidabrinio medžio augančio šiek tiek tolėliau prie plytų sienos. Nulėkiau prie jo ir pabandžiau pasiekti jo apatinę šaką, tačiau pritrūko kelių centimetrų. Susinervinau ir pabandžiau dar kartą. Šį kartą pritupiau ir stipriai atsispyrusi dar kartą šokau į viršų. Mano rankos palietė šaką, tačiau nespėjau jos sugriebti. Pradėjau strikinėti kaip maža mergaitė, kol galiausiai užsikabinau už apatinės šakos. Stipriai įsikabinau ir pabandžiau užsiropšti, bet sekėsi sunkiai. Sukaupusi visas jėgas ir įtempusi rankų raumenis prisitraukiau prie šakos. Persisvėrusi per ją, užkėliau kojas ir galiausiai atsistojau.

Apsižvalgiau dar kartelį ir atsargiai perlipau ant kitos aukščiau esančios šakos, kuri augo kitoje tvoros pusę. Atsistojusi ant jos atsitupiau ir nušokau žemyn.

Kadangi buvo tamsu nemačiau nuo kokio aukščio šoku, todėl maniau, kad čia nėra taip aukštai. Suklydau. Šuolis buvo nekoks ir aš išsitėškiau ant samanų. Kokią pusę minutės nejudėjau ir dėkojau joms, kad apsaugojo mane nuo rimtų susižalojimų. Galiausiai šiaip ne taip atsistojau ir nuklibinkščiavau namų link.

*****

Bendrabutis buvo toli, tačiau man tai nerūpėjo. Norėjau kuo greičiau pasiekti saugią vietą ir draugus. Man suspaudė širdį kai pagalvojau, kad jiems kas nors galėjo nutikti.

Lėkiau nuniokotu miestu ir to net nepastebėjau. Bėgau nuo pavojaus, kaip akis išdegusi ir mačiau tik kelią prieš save.

Man vėl pradėjo skaudėti kūną, jaučiau, kad stiklai subraižė kiekvieną mano kūno centimetrą, mažos šukės vis dar buvo įstrigusios manyje, nes ne visas ištraukiau. Šis skausmas buvo pakenčiamas, tačiau negalėjau susikaupti, nes mano basos kojos buvo žaizdotos ir iki kelių kruvinos. Bėgdama ir lipdama per griuvėsius keletą kartų griuvau, nežiūrėjau kur dedu kojas, bet tai nebuvo svarbu, nes man rūpėjo kuo greičiau pasiekti tikslą.

Miestas buvo tuščias. Nieko negirdėjau ir nemačiau. Galiausiai pribėgau prie bendrabučio ir pakraupusi parkritau ant kelių. Jis buvo visas išsprogdintas, buvo net sunku pasakyti ar čia tikrai tas pastatas. Iš modernaus daugiaaukščio buvo likę tik griuvėsiai. Mano namai... Jų nebėra.

Ašaros riedėjo skruostais, tačiau nusivaliau jas atbula ranka ir atsistojau. Staiga pastebėjau kažką sujudant tolumoje. Sustingau, tačiau pamačiau, kad ta butybė sužvilgo sidabru. Markas? Šeila? Pasileidau bėgti link kažkokio silverio. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, džiaugiausi, kad vėl busiu ne viena. Pribėgusi pamačiau, kad tai mano grupiokė Aira. Mano širdį perliejo sielvartas. Kur mano draugai?

Mergina išsigandusi žiūrėjo į mane ir buvo pasiruošusi bėgti, turbūt ją išgąsdinau. Ji buvo šiek tiek sužeista, jos ranka buvo aprišta kažkokiu audeklu.

Staiga prisiminiau kaip atrodau pati. Juk iš ligoninės išbėgau su pižama, kuri buvo visa purvina, žemėta, kruvina ir suplėšyta. Mano veidas taip pat buvo purvinas, o plaukuose buvo pilna tinko gabalėlių. Atrodžiau kaip pabėgusi iš beprotnamio. Nuraudau staiga supratus, kodėl ji manęs išsigando. Atrodžiau šiurpiai, todėl atsargiai paklausiau:

- Kas įvyko? Kur kiti? - stengdamasi nutaisyti ramų balsą pasiteiravau. Visa virpėjau ir negalėjau nuslėpti savo susijaudinimo. Aira šiek tiek atsigavo nuo patirto išgasčio ir nusuko akis.

- Čia buvo baisu. Jie viską sprogdino, daužė ir kitaip niokojo. Poto pradėjo pulti bendrabučio gyventojus. Yra žuvusių... - jos akyse sužibėjo ašaros. Aš praradau kalbos dovaną. Nenorėjau to suvokti. O jei mano draugai žuvo?

- Gal žinai kur Šeila ir Frida? - sušnabždėjau baimindamasi atsakymo. Ji papurtė galvą ir nusivalė ašarotą veidą.

- Mačiau jas su dar keliais vaikinais bėgančius iš čia.

- Kur? Į kurią pusę? - nespėjus jai pabaigti sakinio perklausiau.

- Tiksliai nepamenu, bet lyg ten, - ji parodė pirštu kryptimi iš kurios aš atbėgau. Staiga suvokiau, kad jie bėgo į ligonine pas mane. Mintyse nusikeikiau ir atsisukau į Airą.

- Man reikia paskambinti, - sukomandavau. Nenorėjau pasirodyti šiurkšti, tačiau bendravimo įpatumai man dabar nerūpėjo. Ji padavė man savo telefoną ir aš surinkau Šeilos numerį. Niekas nekėlė ragelio.

Mintinai mokėjau tik jos numerį, todėl vis skambinau ir skambinau. Niekas nekėlė ragelio. Neviltingai suinkščiau. Aira užjaučiamai pasižiūrėjo ir ištiesė ranką link telefono. Dar kartelį pamėginau ir klausiausi signalo. Pyyyp. Pyyyp. Pyyyp. Atrodė, jog tai trunka amžinybę. Staiga kažkas sutraškėjo ir aš išgirdau pažįstamą žemą balsą.

- Zoja? - tai buvo Markas.