Mano visata

Penktas skyrius

Atidariau 355 kambario duris ir įėjau į vidų, paskui save tempdama sunkius lagaminus. Galiausiai uždariau duris ir pavargusi atsisėdau ant lagaminų krūvos. Pakėliau galvą ir apsižvalgiau.

Į mane žiūrėjo trys keistos būtybės. Viena buvo žema ir stambaus studėjimo, žalsvai gelsvos odos. Jos plaukai buvo tamsūs, juodi, šukuosena priminė dredus, veidas buvo platus ir didelis, ypač akį rėžė dideli žandai. Galima pamanyti jog ji buvo storuliukė, bet toks jos kūno sudėjimas buvo normalus pagal jos planetos gyventojus. Jos akys buvo labai mažytės ir tamsios, nosis didelė su kuprele. Lūpos turbūt buvo gražiausias dalykas ką ji turėjo, nes jos buvo storos ir gražios vyšninės spalvos. Ji man atrodė panaši į piktą nykštuką, nes buvo susiraukusi ir gana piktai žiūrėjo į mane. Kita mergina buvo dar viena iš Veneros žvaigždės planetos, todėl prie tų plunksnuotų fėjų jau buvau šiek tiek pripratus. Ji niekuo nesiskyrė nuo mieste matytų būtybių, tik jos akys buvo šviesiai melsvos, o plaukų plunksnelės buvo visiškai baltos. Jos ir oda atrodė šiek tiek šviesesnė nei mieste matytų jos tautiečių. Na ir trečia šio kambario gyventoja buvo ne ką mažiau įdomi už kitas. Ji atrodė kaip normali Žemės mergina, tik jos oda buvo šviesiai pilka ir ant jos kūno, tose vietose kur arti odos yra kraujagyslės, persišvietė sidabrinės gyslos. Jos raitėsi, vinguriavo merginos oda, taip palikdamas ant jos kūno nuostabaus rašto tatuiruotes. Sidabriškos gijos kai kur pranykdavo, arba matydavosi blankiau, daugiausia jos matėsi ant kaklo, rankų, kojų. Nugaros ir krūtinės nemačiau, nes ji buvo apsirengusi, bet manau kad ten taip pat buvo nemažai sidabriškų tatuiruočių. Ji atrodė stulbinamai, tokia savimi pasitikinti kieta mergina, kuri turi kalną nuostabaus grožio kūno piešinių. Jos plaukai buvo visiškai juodi, kaip smala, o akys švietė sidabru. Jos tikrai buvo sidabrinės! Apžvelgusi savo kambariokes pasijutau nejaukiai. Viena buvo tikra gražuolė, moteriškumo įsikūnijimas, kita vien žvilgsniu galėjo bet kam įvaryti siaubą, o trečia buvo kieta rokerė, kuri bet kurią merginą priversdavo pasijusti menkesne. Tikrai pasijaučiau prastai. Buvau tokia paprasta, mano kūno spalva buvo nuobodi, akys pilkos, plaukai rudi, ir palyginus su kambariokių plaukų apimtimi, jaučiausi dar prasčiau. Staiga sidabrinė mergaitė priėjo prie manęs ir nusišypsojo.

- Tu turbūt musų nauja kambariokė? Sveika atvykusi, - maloniai tarė ji. - Aš esu Šiangorondola iš Silverio planetos. - šyptelėjo. Buvau pamiršusi kokie keisti būna kai kurių gyventojų iš kitų planetų vardai. Susiraukiau ir pamandžiau pakartoti.

- Šian... Šian... Šiando... Šiando kas? - galiausiai pasidaviau, nes niekaip neištariau vardo. Mergina sukikeno ir linktelėjo.

- Žinojau, kad čia turėsių problemų su savo vardu. Aš Šiangorondola. Populiarus vardas mano planetoje, - nusijuokė, -Bet galit vadinti mane Šeila. Manau taip bus paprasčiau.

- Pagaliau! Jau maniau visą laiką turėsiu laužyti liežuvį dėl tavo vardo - pergalingai atsiduso plunksnuotoji fėja ir atėjo prie manęs, - Aš Frida iš Veneros žvaigždės, - prisistatė ir pažvelgė į piktajį nykštuką. Ta priekaištingai žiūrėjo į mus ir tada priėjusi prie manęs gana piktai prisitatė:

- Sveika atvykusi, aš Trudė iš Drono planetos, - išpyškino ir apsisukusi nuėjo. Nustebau, kodėl jai taip nepatikau, bet Frida vyptelėjo ir tyliai pasakė:

- Nekreipk dėmesio, ji iš Drono, o ten visi be nuotaikos. Jai reikia laiko, kad apsiprastų su mumis. Prisimink, mes visi turim keistenybių, - nusijuokė ir atsisėdo ant savo lovos. Suvokiau, kad neprisistačiau.

- Aš esu Zoella, bet mane visi vadina Zoja. Esu iš Žemės, - pasakiau, o Šeila su Frida draugiškai linktelėjo.

Šeila man parodė, kuri lova dar neužimta. Prie lovos sumečiau lagaminus, tada atsidariau spintą ir pamačiau kelias laisvas lentynas. Ten sudėjau savo drabužius, o į komodą prie lovos sudėjau likusius daiktus ir apsidairiau aplink kambarį. Jis buvo didelis, šviesiai gelsvos spalvos. Čia buvo trys langai, kurie buvo gan dideli ir ovalo formos. Man patiko toks įdomus dizainas. Kambario grindys buvo tamsios, lubose nebuvo šviestuvo, tik į pačias lubas buvo įsuktos lemputės ir sudėliotos taip, kad atrodytų lyg žvaigždynai. Visai neblogai, pamaniau. Mano lova buvo paprasta, nedidelė, rudos spalvos, o komoda keliais tonais šviesesnė. Pamačiau patalpą, kurioje nebuvo durų, tai buvo kažkiokia niša. Nuėjau pasižiūrėti ir ten pamačiau mūsų rašomuosius stalus, kompiuterius ir knygų lentyną. Supratau, kad čia mūsų darbo kambarys. Nusišypsojau, man čia visai patiko. Grįžau į pagrindinį kambarį ir pasijaučiau labai pavargusi. Mano pilvas sugurgė, bet nebeturėjau jėgų aiškintis kur virtuvė. Persirengiau, paklausiau Šeilos kur vonia, ten nusiprausiau, grįžau ir kritau į lovą. Prieš užmigdama pasiemiau telefoną ir radau žinutę nuo Šarlotės "Na va, susipažinau su savo kambariokėm, viena iš Norvo, o kitos iš Žemės. Eik tu sau, kaip man pasisekė... Visos normalios, fainos ir svarbiausia, beveik visos iš Žemės! :) Jėga, kaip tau sekėsi?", perskaičiau jos žinutę ir pagalvojau, kaip gerai būtų ir man turėti nors vieną kambariokę iš savo planetos. Dabar tenka kovoti su piktu nykštuku. Šyptelėjau ir pažvelgiau į Trudę, ji kažką skaitė. Atrašiau Šarlotei "Man ne taip pasisekė, visos skirtingos, o viena ne itin draugiškai nusiteikusi. Bet nieko, aplaužysiu ragus :D".  Padėjau telefoną ir įsisupau į antklodę. Taip, kur gi ne, kovosiu su piktu nykštuku. Šyptelėjau ir pagalvojau apie rytdieną. Pradėjau nerimauti, kaip man seksis pirmą dieną universitete. Galiausiai užmigau.