Mano visata

Ketvirtas skyrius

Vasara prabėgo labai greitai. Su Šarlote ir keletu kitų draugų išvažiavome paatostogauti prie jūros. Fantastiškai praleidau laiką. Šarlotė elgėsi kaip visada, todėl neilgai trukus jau burkavo su vienu vaikinu. Ji tikrai turi kažką tokio kas juos veda iš proto. Po atostogų grįžau namo, klausiau tėvų moralų ir pamokymų, pakavausi daiktus, tvarkiau reikalus dėl išvykimo ir nuteikinėjau save persikraustymui. Taip pat gerinau savo Landų kalbą, juk dabar turėsiu kalbėti šia kalba. Į Landiją susitariau skristi su Šarlote, tik gaila, kad mokysimės skirtinguose miesto galuose. Negalėsim kasdieną susitikti. Nusipirkau skrydžio bilietus likus keletai dienų iki išvykimo. Dabar liko tik išskristi.

Suskambėjo žadintuvas. Pramerkiau akis ir pažiūrėjau kiek laiko. Puse septynių. Atsidusau ir kovodama su miegu išlipau iš lovos. Nuėjau į vonią, išsivaliau dantis, nusiprausiau, apsirengiau, susišukavau ir nuėjau į virtuvę papusryčiauti. Pavalgiusi nuėjau į savo kambarį, pasiemiau visus lagaminus ir nusinešiau į apačią. Ten manęs laukė tėvai. Šyptelėjau jiems.

- Man viskas bus gerai, pažadu, - ramiai pasakiau. Tada atsisveikinau su tėvais ir pasiėmusi visus savo daiktus įlipau į taksi, kuriame jau laukė Šarlotė.

Į skrydžių stotį važiavome tylėdamos. Abi mastėme, kaip gaila palikti Žemę visiems metams. Galiausiai atvažiavome ir nuėjome į skrydžių stotį. Čia buvo galima sutikti nemažai būtybių iš kitų planetų, kurios skrisdavo namo arba atkeliaudavo į Žemę. Eidama link moters, tikrinančios bilietus atsitrenkiau į kažkokią aukštą, raumeningą ir grėsmingo veido butybę. Kiek žinau, jis yra iš Titano planetos. Nueidamas jis kažką sumurmėjo neaiškia kalba. Nemalonus tipas. Net nusipurčiau. Tuomet su Šarlote priėjome, prie tos moters, ji patikrino musų bilietus ir liepė eiti toliau. Ėjome ilgu koridoriumi, kol priėjome skrydžio palydovę, kuri maloniai šypsodamasi įleido mus į keleivinį erdvėlaivį. Po kiek laiko erdvėlaivis pakilo, ir milžinišku greičiu nuskriejo per kosmosą.

Per skrydį užmigau ir sapnavau tą padarą iš Titano planetos. Bėgau nuo jo, bet jis mane vis pasivydavo. Galiausiai atsibudau išpilta šalto prakaito. Šarlotė pažiūrėjo į mane ir tarė:

- Tu visą skrydį pramiegojai, jau leidžiamės, - šyptelėjo.

Kai galiausiai išlipome iš erdvėlaivio ir išėjome iš skrydžių stoties į lauką, kokiai minutei netekau amo. Visų pirmą - gyventojai. Jie buvo visokie, mažučiai ir labai aukšti, keistų spalvų, plaukų, odos, akių, figūros. Kai kurie buvo labai gražūs, lyg iš pasakos, o kiti varė siaubą.  Kitas dalykas, kuris mane nustebino, tai aplinka. Čia augo augalai, kurie buvo šiek tiek panašūs į medžius, tik jų spalvos buvo mėlyna, sidabrinė, rausva ir geltona. Jie atrodė tikrai įdomiai. Taip pat pastatai buvo labai modernūs, tačiau dauguma jų buvo ne keturkampiai, kaip man įprasta, o apvalūs. Žvilgtelėjau į dangų, norėdama pamatyti stiklinį gaubtą, esantį virš Landijos, kuris turi sulaikyti deguonį. Be šio gaubto būtų neįmanoma gyventi šioje planetoje, nebent reiktų nešiotis deguonies balioną. Nuo tokios minties šyptelėjau, bet stiklinio gaubto nepamačiau. Turbūt jis labai aukštai. Šarlotė bakstelėjo mane su alkūne ir paklausė:

- Ei, tau viskas gerai? Čia pasakiška ar ne? Pažvelk į tas būtybes! - ji rodė į dvi merginas, kurios atrodė kaip fėjos. Jų oda buvo melsva, akys tamsiai mėlynos, plaukai sudaryti iš kažko panašaus į plunksneles. Jie buvo ilgi, balti su violetinėm ir rausvom sruogelėm. Ant jų pečių ir nugaros taip pat matėsi baltos plunksnelės, kurios buvo labai smulkios. Iš toli atrodė, kad šios būtybės turi sparnus. Jos buvo tokios gražios, atrodė kaip iš pasakos. - Manau čia Veneros žvaigždės gyventojos. Koks grožis... - atsiduso Šarlotė.

Galiausiai baigėm žioplinėti ir stipriai apsikabinom.

- Parašyk man, kaip tau seksis, kas tavo kambariokai, - greitai išbėriau.

- Būtinai, tu man irgi. Tikiuosi jie bus sukalbami, - Šarlotė nusijuokė ir mes pasukom skirtingais keliais. Aš įsėdau į kažkokia mašiną primenančią taksi. Ši transporto priemonė buvo panaši į automobilį, tik važiuodavo šiek tiek pakilusi nuo žemės. Tiesą sakant ji nevažiuodavo, o sklandydavo. Vairuotojas, mano laimei, buvo žmogus. Aš jam pasakiau adresą ir jis mane pradėjo vežti. Žiūrėjau per langą ir negalėjau atsigrožėti Landija. Man čia viskas buvo taip gražu. Galiausiai atvažiavome ir aš išlipau. Nuskubėjau prie pastato su pavadinimu "Registratūra". Įėjau į vidų ir sutikau moterį, kuri buvo tokia pati kaip tos dvi gatvėje matytos merginos. Ši moteris mane pasikvietė ir liepė užpildyti tam tikrus dokumentus. Kai viską užpildžiau ji atsidarė stalčių ir kažką ištraukė.

- Panele Ferguson, štai jūsų bendrabučio kambario raktas, o čia universiteto miestelio žemėlapis, - ji atidavė man raktą ir mažą žemėlapiuką. - Jusų kambarys yra 355. Geros kloties, - moteris nusišypsojo ir atmetė savo plunksnisnius plaukus. Aš padėkojau ir išėjau. Gerą valandą klaidžiojau po universiteto miestelį, kol galiausiai radau bendrabutį. Užlipau į trečią aukštą ir priėjau 355 kambarį. Pasukau raktą ir mintyse pasakiau: " Įdomu kokie bus mano kambariokai". Tuomet įžengiau į kambarį.