Mano visata

Dešimtas skyrius

Nesamonė. Mano gyvenimas buvo absoliuti nesamonė. Norėjau kažką keisti, tik nežinojau nuo ko pradėti. Nuo paskutinio pokalbio su Marku, šalinausi visų ir nors mano draugams tai nepatiko, jie įprato, kad aš niekur nebedalyvauju. Nors buvo sunku kęsti vienatvę, tai buvo teisingas sprendimas. Dažnai be tikslo slampinėdavau po miestą, kad prastumčiau laiką. Vieną vakarą bevaikštant pamačiau kirpyklą ir paimta nenusakomo noro įėjau į vidų. Prie manęs priėjo jauna mergina ir šyptelėjusi paklausė ko norėčiau. Aš nežinojau ko norėjau, nežinojau ko aš išvis čia atsivilkau. Todėl žvilgtelėjau į ant sienos pakabintą nuotrauką ir atsainiai tariau:

- Noriu tokios šukuosenos, - bakstelėjau į nuotrauką pirštu. Kirpėja linktelėjo ir parodė sėstis. Jaučiausi kaip apspangusi, nežinojau ką darau. Kirpėja pradėjo savo darbą ir po geros valandos aš išėjau į lauką. Pasižiūrėjau į savo atspindį parduotuvės vitrinoje ir pamačiau savo pilkai violetinius plaukus. Man ši plaukų spalva tiko prie mano pilkų akių. Nebebuvau panaši į save, į tą paprastą rudaplaukę žemietę. Dabar jaučiausi labiau pritampanti Landijoje. Apsisukau ir nuėjau. Manyje buvo labai daug jausmų, neturėjau kam išsipasakoti. Juk negalėjau Šeilai sakyti, kad man patinka jos brolis, o Frida man nebuvo tokia artima. Ėjau ir prisiminiau savo draugę Šarlotę. Jau seniai buvau ją mačiusi, todėl nutariau aplankyti ją. Kai pabeldžiau į jos kambario duris, kažkas šūktelėjo "prašom". Įėjau į vidų, ten sėdėjo nepažystama mergina ir žiūrėjo į mane.

- Kur Šarlotė? - paklausiau. Norėjau ją pamatyti. Mergina parodė į darbo kambarėlį. Aš įėjau ir pamačiau besimokančią Šarlotę. Ji žvilgtelėjo į mane ir nusišypsojo. Buvau pamiršus kaip jos pasiilgau. Priėjau ir atsisėdau šalia.

- Kaip gyveni? Gal galim išeiti, noriu pasikalbėti, - be energijos pasakiau.

- Gerai, tik pasiimsiu švarkelį, - tarė ir po kelių minučių jau buvome lauke. Ėjome lėtai ir aš galvojau nuo ko pradėti, kai mano mintis pertraukė Šarlotė, - Kada plaukus nusidažei? Atrodai žiauriai kietai! - ji kilstelėjo antakius ir šelmiškai nusišypsojo. Aš nusijuokiau ir paliečiau savo plaukus.

- Šiandien. Kažkaip norėjosi pokyčių. Bet čia nuplaunami dažai, po mėnesio vėl būsiu rudaplaukė, - paaiškinau. Nors ir nusidažiau daug negalvojusi, bet nebuvau tiek kvaištelėjusi, kad dažyčiausi su ilgalaikiais dažais. Tada atsikvėpiau ir tariau, - Turiu vieną problemą. - ir pradėjau pasakoti.

Po mano pasakojimo Šarlotė pažiūrėjo į mane kaip į nevisprotę. Ji juk priima visokias keistenybes, tačiau to jai buvo per daug. Supratau ją, juk tai buvo nenormalu.

- Kvaiša tu! Nesusigaudai kas yra meilė, o kas tik susižavėjimas. Markas tave traukia, nes yra kitoks, - piktokai paaiškino, - Tarp jo ir tavęs nieko nėra, nei tu jam patinki, nei jis tau. Įsikalei į galvą kažkokią nesamonę... - Šarlotė palingavo galva ir atsisuko į mane, - Aš tau neleisiu daryti tokių beprotybių. Susirask sau tinkamą vaikiną. Juk pažįsti nors vieną, kuris nors šiek tiek patinka. To ir tereikia, - ji tyliai užbaigė sakinį ir pradėjo pasakoti apie save. Aš galvojau, jog ji teisi. Adamas man buvo tinkantis vaikinas.

*****

Ėmiausi tam tikros taktikos. Dažnai susitikdavau su Adamu ir stengiausi parodyti, kad jis man patinka. Jis nebuvo kvailas, todėl po kelių mūsų susitikimų pasiūlė draugauti. Tiesą sakant jis man patiko. Adamas buvo draugiškas, rūpestingas, jaučiau, kad jam tikrai patinku. Nežinau koks tai jausmas, bet maniau, kad pradedu jį įsimylėti. Tai nebuvo tokia meilė, kuri trenkia kaip žaibas iš giedro dangaus, ji augo po truputi. Džiaugiausi, kad galiu valdyti save, o ne jausmai valdo mane. Pamiršau Marką. Man jis vėl nebekėlė jokių jausmų. Nei meilės, nei neapykantos, nei aistros. Nieko. Jis buvo tiesiog mano draugės brolis. Vėl pradėjau susitikinėti su draugais, bet Markas vengė visų susitikimų ir niekur neidavo. Vieną dieną sutikau jį universitete. Šyptelėjau ir pasisveikinau, o jis taip pat atsakė šypsena. Nuėjau toliau galvodama, jog puiku, kad laikas vėl sunormalizavo mūsų santykius.

*****

Frida ir aš sugalvojome surengti Šeilos gimtadienį. Viską darėme slapta nuo jos, norėjome jog tai būtų staigmena. Sukvietėme jos draugus į barą ir galiausiai, kai atvedėme jubiliatę visi pasveikinome. Buvo smagu žiūrėti kaip ji nustebo ir apsidžiaugė. Šeila apkabino mane ir Fridą ir sušnibždėjo:

- Myliu jus! Jūs nuostabios! - ji padėkojo ir paleidusi mus iš glėbio suspiegė, - ačiū jums visiems! O dabar šokam! - ji užšoko ant stalo ir pradėjo šokti pagal muziką. Mes su Frida nusijuokėme ir taip pat pradėjome šokti. Buvo smagu, aš su Adamu šokau visą naktį, kol galiausiai supratau, kad negaliu paeiti, nes nutrynė bateliai. Nuėjau atsisėsti ir pamačiau Marką. Jis buvo su kažkokia mergina, jie buvo susikabinę ir kažką šnekėjo. Pamaniau, kad tai jo mergina, nes ji buvo silverė, kaip ir jis. Atsilošiau ir užsimerkiau. Labai skaudėjo kojas, todėl nusiemiau batelius. Vėl žvilgtelėjau į Marką ir pamačiau kaip mergina jį pabučiavo ir nuėjo. Jis atsisuko į mane ir pamojavo, o aš draugiškai šyptelėjau. Jis lėtai atsistojo ir priėjęs atsisėdo prie manęs.

- Ko nešoki? - paklausė. Aš atsidusau ir parodžiau į kojas.

- Nuspaudė batai, - nusijuokiau. Jis šyptelėjo ir pasižiūrėjo į šokančius tarsi kažko ieškotų. Tada vėl atsisuko į mane.

- Tai Adamas negali panešioti? - sarkastiškai paklausė. Nusijuokiau ir papurčiau galvą.

- Ne, jis dabar šoka su tavo panele, - linksmai pasakiau. Tiesą sakant nemelavau, jis tikrai su ja šoko. Markas linktelėjo ir pasižiūrėjo į juos. Aš galvojau ką jam pasakyti, kad mūsų pokalbis būtų toks, koks turi būti tarp draugų. Po kelių minučių paklausiau, - Kaip gyveni? - ir jis pradėjo kalbėti. Tiesą sakant buvo smagu, mes prašnekėjom visą vakarą, jis pasakojo apie save, klausė apie mane, pasakojom juokingas istorijas ir šaipėmės iš kitų. Aš nenorėjau nustoti kalbėtis su juo, bet kiti pradėjo skirstytis, todėl nuėjau pas Adamą ir mes nuėjome pas draugus atsisveikinti. Kai priėjau prie Marko šyptelėjau jam ir tariau:

- O tu sakei, kad mes negalim būti draugais. Pats supranti, kad klydai, - erzindama pasakiau ir nusišypsojau. Tada atsisveikindama apsikabinau jį. Jis stipriai mane apkabino ir į ausį sušnibždėjo "žinau". Tada nenoriai paleido ir pabandė nusišypsoti. Aš pasimetusi linktelėjau ir nuskubėjau pas Adamą.

Eidama galvojau, kaip gerai, kad su Marku tapome draugais. Bandžiau save įtikinti kad taip yra, nors jaučiau, kad tai ne visiška tiesa. Norėjau tuo tikėti.