Mano visata

Septintas skyrius

Savaitė prabėgo greitai. Pripratau prie paskaitų, dėstytojų, susipažinau su keletu studentų. Nors ilgėjausi Žemės, bet pradėjau priprasti prie Landijos ir skirtingų ir keistų jos gyventojų. Su Šeila ir Frida tapau labai artima, kartu eidavome į paskaitas, kartu leisdavome laisvalaikį. Galbūt Šeila man patiko labiau, nes ji mokėdavo išklausyti, patardavo, rūpindavosi kaip sesuo, o Frida buvo išsiblaškiusi pleputė, kuri tik ir taikydavo ką dar pasakyti apie save. Nors man jos abi buvo brangios, jomis galėjau labiausiai pasitikėti. Trudė tapo draugiškesnė, bet ji nenorėjo per daug leistis į draugystes su mumis, todėl dažnai išeidavo ir laiką leisdavo su kitais dorvais. Negalėjau ant jos pykti, galbūt mes jai nepatikom.

Šeštadienį Frida visą dieną lakstė kaip pamišusi ir ruošėsi vakarėliui. Ji išsimatavo turbūt visus savo drabužius ir galiausiai išsirinko prigludusią palaidinę, kuri apnuogino jos nugarą ir aptemptus džinsus. Plaukus susirišo į arklio uodegą ir atrodė taip, kad kiekvienas vaikinas būtų apsiseilėjęs. Galiausiai visos susiruošėm ir išėjom, o Trudė jau buvo išėjusi su kitais savo draugais.

Kai įėjom į klubą, kuriame buvo surengtas mokslo metų atidarymo vakarėlis, Šeila pradėjo brautis per minią kažko ieškodama. Mes su Frida bandėm eiti iš paskos, bet buvo labai daug žmonių, todėl greitai ją pametėm iš akių. Staiga užgrojo puiki daina, visi suklykė ir pradėjo šokti. Mes taip pat prisijungėm prie šokančiųjų. Aš atsipalaidavau, užsmerkiau ir šokdama iš visų plaučių dainavau dainą. Buvo taip gera, seniai taip gerai nesijaučiau. Staiga kažkas mane sugriebė ir aš atsimerkusi pamačiau vaikiną iš valgyklos, kuris sėdėjo prie Fridą pabučiavusio vaikino. Jis šyptelėjo ir apkabinęs mane pradėjo šokti pagal muziką.

- Labas, aš Adamas, o tu kas tokia? - prisistatė. Dabar prisiminiau, jis turėjo atlikinėti užduotį po Berto. Buvo gerą vėl matyti žemietį.

- Aš Zoja, - šyptelėjau. Mes šokome ir kalbėjomės. Jis buvo labai linksmas, pasakojo apie savo įspūdžius pirmą savaitę Landijoje. Taip pat sužinojau, kad Bertas gavo nuobaudą ir turės kelis mėnesius dirbti valytoju. Na, bent jau tiek gerai. Po kelių dainų, jį pašaukė kažkoks vaikinas ir jis atsisuko į mane:

- Turiu eiti, susimatysim dar, - mirktelėjo ir nuėjo paskui savo draugą. Pamindžikavau vietoj ir pamačiau Šeilą. Ji ėjo pas mane. Priėjusi paklausė:

- Kur jūs dingot? Aš tik išėjau, o jūs jau dingot. Reikėjo manęs palaukti, - prie mūsų priėjo Frida, ir Šeila nusisukusi šuktelėjo, - Ateikit!

Tada pamačiau, kad prie mūsų priėjo grupelė vakinų ir merginų, visi buvo skirtingi. Tarp jų buvo Adamas. Jis priėjo prie manęs ir paklausė:

- Tu pažįsti Šeilą?

- Taip, mes kambariokės, - nusijuokiau. Tuomet Šeila priėjo prie mūsų su Frida.

- Čia yra mano brolis ir jo draugai. Aš manau, jog bus linksmiau didesnėje kompanijoje, - ji paaiškino ir mes linktelėjom. Nežinojau, kad ji turi brolį ir kad jis čia mokosi. Čia buvo keli silveriai, todėl negalėjau atskirti, kuris jos brolis. Galiausiai mes susėdom prie stalo ir užsisakėm gėrimų. Prie manęs sėdėjo Adamas, todėl beveik visą laiką prakalbėjau su juo. Jis man pasirodė tikrai draugiškas. Mačiau, kad aplink Fridą sparną rėžė kažkoks vaikinas iš jos planetos ir jai jis akivaizdžiai patiko. Šyptelėjau ir pažiūrėjau į Šeilą. Ji kalbėjo su keliais vaikinais, tačiau jie buvo iš skirtingų planetų, todėl supratau, kad Šeila kalbasi tik draugiškai. Man ši kompanija patiko ir galiausiai mes nusprendėme išeiti į lauką.

Kai išėjom jau buvo tamsu. Nuėjom į parką ir atsisėdom ant žolės, o Šeila pasakė, kad tuoj kažką atneš ir nuėjo link bendrabučio. Tuomet atsistojo vienas silveris ir nubėgo paskui ją. Pamaniau, kad čia jos brolis nenori vienos palikti naktį. Pasislinkau prie likusio sidabrinio vaikino ir prisitačiau:

- Labas, aš Zoja, - šyptelėjau ir pasižiūrėjau į jį. Jis žvilgtelėjo į mane ir nusuko žvilgsnį į tolį.

- Aš Markas, - be jokio susidomėjimo pasakė. Nesupratau ko jis čia toks be nuotaikos, bet norėjau išsiaiškinti vieną dalyką.

- Tas vaikinas, kuris palydėjo Šeila yra jos brolis? - paklausiau. Jis tylėjo ir jau maniau, kad neatsakys. Galiausiai jis atsisėdo ir nusišypsojo. Sutrikau nuo tokios nuotaikų kaitos.

- Taip. Jis labai kietas bičiukas, žiauriai fainas. Tau reiktų su juo susipažinti. Jis tau patiktų, - mirktelėjo ir nusijuokė. Nuraudau, bet gerai, kad buvo tamsu ir niekas nematė. Jis atsigulė ant žolės ir pažiūrėjo į dangų. Pamaniau, kad jis nenori kalbėti, todėl nusisukau.

- Tai... tu iš Žemės?, - tyliai paklausė Markas. Vos išgirdau jo klausimą. Atsisukau ir linktelėjau.

- Juk akivaizdu, iš kur aš dar galėčiau būti, - gana piktokai atsakiau, nes nesupratau, kodėl jis mane ignoruoja ir poto vėl kalbina. Jis ir vėl patylėjo ir aš vėl pagalvojau, jog jis su manim nebešnekės. Tik nusisukau ir iškarto išgirdau, kad jis kažką tyliai sako.

- Aš jūsų ir norvų nelabai skiriu. Jūs man vienodi, - sarkastiškai pasakė žiūrėdamas į mane ir tada vėl įbedė akis į dangų.

- Mes daug kuo skiriamės! - dabar jis tikrai mane sunervino. Jis ir vėl tylėjo, o ta tyla varė mane iš proto. Aš nusisukau ir tik tada jis vėl pradėjo kalbėti.

- Pavyzdžiui kuo? - paklausė net nežiūrėdamas į mane. Pavarčiau akis, atsidusau ir atsisukau į jį.

- Jų oda ir plaukai balti, o akys kaip stiklinės. Jei nematei kaip aš atrodau, tai žinok aš spalvingesnė. Taip gali mus atskirti, - paaiškinau ir nusisukau, nes žinojau kad jis tylės. Po kelių minučių tylos jis ir vėl prakalbo

- O kaip naktį atskirti, kai nieko nesimato? - paklausė jis. Atsisukau į jį. Jis mane be galo užkniso. Sukandus dantis pasakiau:

- Juk matysi, kad šviesus žmogus prieš tave stovi,- tariau ir nusprendžiau su juo nebešnekėti. Nusisukau ir pradėjau klausyti ką kalba Adamas.

- O jei nesimato? - jis vėl paklausė po kelių minučių tylos. Aš tylėjau ir ignoravau jį. Po kiek laiko pajutau kad jis bakstelėjo mane.

- Ei? Ko nekalbi? - vėl paklausė. Vėl atsisukau į jį ir nesusivaldžiau.

- Kodėl kalbi su manim tik tada, kai nusisuku? Tau patinka mane erzinti? - galiausiai paklausiau. Jis atsisuko į mane ir šelmiškai nusišypsojo.

- Taip, labai. Tik dabar supratai? - pasakė šypsodamasis. Aš sutrikau. Žiūrėjau į jo sidabrines akis ir bandžiau prisiversti pykti. Jis mane nervino. Labai. Ypač dabar, kai taip šypsojosi. Galiausiai atsidusau ir pažvelgiau į jį abejingu žvilgsniu.

- Tai baik, nes aš galiu supykti, - ramiai pasakiau ir nusišypsojau. Nežinau kas atsitiko, bet jis pasimetė ir aš nusisukau. Mintyse galvojau "o siaube, kas čia ką tik nutiko?". Tada atėjo Šeila su savo broliu ir visiems padavė skardines kažkokio keisto alkoholinio gėrimo. Parke buvom iki paryčių. Galiausiai visi išsiskirstėm ir eidama į kambarį pasakiau Šeilai:

- Tas Markas kažkoks keistas, erzina mane. Nesuprantu jo, - pasiskundžiau.

- Žinau, mano brolis mėgsta erzinti. Toks jis jau yra. Niekaip jo nepakeisi, - atsiduso ir atrakino kambario duris. Aš išsižiojau. Tas kvailys mane apgavo! Buvau pritrenkta. Atsiguliau ir niekaip negalėjau išmesti jo iš galvos. Vidury nakties prabudau ir mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. Sapnavau į mane žiūrinčias sidabrines Marko akis.