Mano visata

Aštuntas skyrius

Dienos slinko nuobodokai. Šiuo metu buvo daug atsiskaitymų, todėl nebuvo laiko susitikti su draugais. Vieną popietę aš sėdėjau kambaryje ir ruošiausi atsiskaitymui. Frida ir Trudė buvo išėjusios į biblioteką, o Šeila išėjo nusipirkti maisto. Niekas netrukdė, todėl galėjau ramiai pasimokyti. Staiga kažkas pabeldė į duris, tačiau aš apsimečiau, kad nieko nėra. Beldimas buvo įnirtingas, galiausiai nusprendžiau pažiūrėti kas ten baladojasi. Atidariau duris ir į kambarį įvirto Markas. Apsižvalgė ir atsisuko į mane:

- Kur Šeila? - nekantriai paklausė.

- Ji išėjo, bet greitai turėtų pareiti, - pasakiau. Stovėjau prie durų ir laukiau kol jis išeis, tačiau jis niekur nesiruošė eiti. Klausiamai į jį pasižiūrėjau ir jis atsisėdo ant grindų ir atsirėmė į sieną.

- Aš jos palauksiu, reikia pasikalbėti, - pasakė ir išsitraukė telefoną. Linktelėjau, atsisėdau ir toliau mokinausi. Po kiek laiko pajutau, kad jis žvalgosi po kambarį ir žvilgčioja į mane. Niekaip negalėjau susikaupti, todėl padėjau į šoną užrašus ir atsisukau į jį.

- Kodėl apgavai mane kai buvom parke? - paklausiau ir šyptelėjau. Nepykau ant jo, tik norėjau jį geriau suprasti. Jis pažiūrėjo į mane ir linksmai atsakė:

- Nežinau pasirodei patikli, todėl ir nusprendžiau truputi pameluoti, - šyptelėjo. Aš patogiau įsitaisiau ir toliau jį kamantinėjau:

- Iš ko sprendei, kad patikli? - paklausiau jo.

- Man visi žmonės atrodo patiklūs. Jūs per greitai prisileidžiat nepažystamus, visai nelaikot atstumo, viską apie save papasakojat ir tikit viskuo kas jums sakoma, - paaiškino Markas ir gūžtelėjo pečiais. Aš negalėjau patikėti, kad jis taip galvoja apie mane ir apie visus Žemės gyventojus. Bjaurybė! Norėjau, kad jis greičiau dingtų iš kambario. Bandžiau tvardytis ir išrėžiau:

- Manai tavo rasė geresnė už mano? - šiek tiek pakėlusi balsą paklausiau. Jis sutriko ir atsistojęs bandė ramiai viską paaiškinti.

- Taip, manau, kad silveriai nėra tokie patiklūs kaip žmonės, bet... - jis nespėjo pabaigti, nes aš šūktelėjau:

- Vau! Ar tu taip visas rases žemini ar tik žmonės tau neįtiko? - negalėjau tuo patikėti. Iš Marko to nesitikėjau, juk jis Šeilos brolis! Atsistojau ir įsirėmiau rankomis į klubus. Buvau pasiruošus apginti savo tautiečius. Markas keistai suregavo į mano pakeltą balsą ir papurtęs galvą pradėjo aiškinti:

- Ne, manau, kad visos rasės turi trūkumų! - pro sukąstus dantis jis išrėkė. Mačiau, kad jis susinervino, jo raumenys įsitempė, o mane tik dar labiau paimė įsiūtis.

- Bet žinoma tavo rasė geriausia? Juk jūs silveriai, sidabriniai žmonės! Mes net lygintis su jumis negalim. Atsiliekam viskuo, kuo tik įmanoma! - rėkiau norėdama išlieti visą savo pyktį. Taip jo neapkenčiau, kad norėjosi trenkti. Norėjau, kad jis pranyktų. Marko akys žaižaravo iš įsiūčio. Jis žengė prie manęs ir siusdamas tarė:

- Taip mes geresni už jus visus, - su panieka pašaipiai pasakė jis. Negalėjau kvėpuoti nuo jo artumo, trūko oro. Man pritrūko žodžių ir aš nesusivaldžiusi užsimojau trenkti jam, bet jis sugavo mano ranką. Pabandžiau ją ištraukti, bet jis tik dar labiau suspaudė mano riešą.

- Paleisk! - užrėkiau ir dar kartą pabandžiau ištraukti ranką. Man labai skaudėjo, jis turbūt nejautė kaip stipriai spaudžia mano riešą, Jis išsišiepė ir pašaipiai paklausė:

- Tik tiek tesugeba Žemės mergaitė? - ir dar labiau suspaudė ranką. Aš taip jo nekenčiau, jaučiau kaip visa degu iš pykčio. Jis irgi visas net virpėjo, o akys tiesiog svilino mane. Pažvelgiau į jį ir tyliai atrėžiau:

- Išnyk... - Markas žiūrėjo į mano akis ir žengė žingsnį link manęs. Mes buvom taip arti vienas kito, o mano širdis daužėsi kaip pamišusi. Jis laikė mano ranką ir po kelių akimirkų ją paleido. Bijojau pajudėti, nes jis buvo per arti manęs. Galiausiai jis apsisuko ir taip greitai išėjo trenkęs durim, kad tos vos neišlėkė iš vyrių.

Gal kokią minutę stovėjau nejudėdama. Tada pasižiūrėjau į ranką, ji buvo visa raudona ir ant jos matėsi Marko rankų žymės. Sukandau dantis ir pabandžiau nusiraminti. Jis tik kvailys, kuris nusišnekėjo. Netikiu, kad tai ką jis sakė, jis ištikrųjų galvoja. Taip negali būti. Mano galvoje dabar buvo per daug jausmų, didelis chaosas. Staiga išgirdau kažką krebždant už durų ir sustingau. Nejau jis grįžo? Tačiau įėjo Šeila. Pasisveikino ir sudėjo prekes ant staliuko. Aš prisiminiau, kad Markas norėjo su ja pasikalbėti.

- Tavo brolis buvo užėjęs ir sakė, kad nori su tavimi pasikalbėti, - pabandžiau nuslėpti susijaudinimą. Šeila linktelėjo.

- Mačiau jį lekiantį koridoriumi. Buvo labai susinervinęs, net su manim nepasisveikino. Nueisiu pas jį, - tarė ir nusiemė švarkelį, o tada pažvelgė į mane, - kas nutiko rankai?

Užkišau ją už nugaros ir šyptelėjau:

- Nieko, kažkur susimušiau, - ramiai paaišinau. Šeila pasiemė telefoną ir išėjo. Aš atsisėdau ant lovos krašto ir susiemiau už galvos. Kaltinau save, kam nesusivaldžiau ir pradėjau šį ginčą. Masčiau ar jis nieko nepasakys Šeilai apie tai, kas ką tik įvyko. Nenorėjau prarasti draugės. To būtų per daug.

Ačiū visiems kurie skaitote mano istoriją!!! Negaliu patikėti, kad per tokį trumpą laiką ši istorija surinko daugiau nei 1000 peržiūrų! Labai dėkoju už visus  jūsų balsus, komentarus, nes man tai tikrai daug reiškia ir suteikia dar didesnį norą rašyti. Ačiū jums dar kartelį! Mua ;)*