Mano visata

Trečias skyrius

Ėjau link Šarlotės namų. Norėjau su ja pasikalbėti, gal ji padės man šioje situacijoje. Priėjusi paskambinau į duris. Po kelių sekundžių duris atidarė Henris, Šarlotės brolis.

- Labas, Šarlotės ieškai? Ji savo kambaryje, - kažką kramtydamas pasakė ir pasitraukė nuo durų įleisdamas mane į vidų. Linktelėjau ir nuėjau link jos kambario durų. Pasibeldžiau ir įkišau galvą į jos kambarį.

- Galima? - išsiviepiau ir įėjau vidun.

- Ko tu man neatrašei ir nepaskambinai? Aš tau visą rytą rašiau. Tai kokie rezultatai? - pyktelėjo ir atsisėdusi ant grindų parodė man prisėsti prie jos. Atsisėdau ir papasakojau visą šio ryto istoriją. Poto atsidusau ir pasiemusi pagalvę užsidengiau ja veidą.

- Ahh, ką man daryt? Kodėl tavo tėvai tau nieko nepriekaištauja ir leidžia studijuoti Landijoje? Kaip man saviškius įtikint, kad man viskas bus gerai? - mano balsas skambėjo lyg iš po žemių, nes pagalvė slopino garsą. Atsidengiau veidą ir pažiūrėjau į draugę.- Kaip su jais man kovoti?

Šarlotė išsitraukė spalvas keičiantį nagų laką ir pradėjo lakuotis nagus. Nusilakavusi papūtė, kad greičiau išdžiūtų. Tada atsisuko į mane.

- Nekovok su jais, nes nieko nelaimėsi. Čia kaip kovoti su vėjo malūnais. Tu geriau įrodyk jiems, kad gali savimi pasirūpinti, mąstai savo galva ir nedarai klaidų. Tada jie galvos, kad tai jie nusprendė tave išleisti, o jiems to ir reikia, - tingiai pasakė ji. Šiandien ji tikrai dalina gerus patarimus, pamaniau. Po to, abi kurį laiką paplepėjom ir aš išėjau namo. Grįžusi nugirdau, kaip tėvai šnekėjo apie tai ar turėčiau išvykti į Landiją.

- Nežinau, Zoja dar tokia jauna, neptyrusi. Jei kas atsitiks, kas jai padės? Bet kitą vertus, ten mokslai yra labai aukštos kokybės... - atsiduso mama ir susiemė už galvos. - Jei jai neleisim ten studijuoti, visą laiką dėl to kaltinsim save. - pridūrė.

Tėtis žiūrėjo į mamą ir aiškiai apie kažką mąstė. Galiausiai atsirėmė į sofos atlošą ir tarė:

- Tai reiškias mes jai leidžiam išvykti? Viskas taip paprastai? - nenorėdamas tuo patikėti paklausė mamos. Aš sulaikiau kvėpavimą. Stovėjau prie lauko durų ir klausiausi jų pokalbio. Bijojau pajudėti, kad jie nesuprastų, jog grįžau.

- Dar reikia pagalvoti, bet manau, kad taip. - tarė mama ir atsistojo. Aš greitai užlipau į antrą aukštą ir įėjau į savo kambarį. Atsisėdau prie durų ir tyliai šviptelėjau. Nejaugi man pasisekė?

Kitą rytą atsikėliau vėlai. Prisiminusi Šarlotės žodžius puoliau tvarkyti namus, ypač savo kambarį, peržiūrėjau savo drabužius, keletą reikėjo išmesti. Namai atrodė puikiai, bet maniau, jog galiu pasistengti dar labiau. Pagaminau visai šeimai pietus. Gavosi pakenčiamai, bet manau jiems patiks. Svarbu valgoma! Kai vakare tėvai grįžo iš darbo jie buvo tikrai nustebę, kad namai sutvarkyti, o pietūs paruošti. Vakare mama pakvietė mane, kad ateičiau į svetinę. Ten buvo ir tėtis.

- Mes su tavo tėčiu ilgai sprendėm ką daryti, dėl tavo universiteto. Šiandien tu akivaizdžiai parodei, kaip nori mums įtikti, kad tik leistumėm tau išvykti. Taigi, mes nusprendėm, kad gali važiuoti studijuoti į Landiją. - pasakė mama ir pridūrė, - mūsų sprendimas tikrai nepasikeitė dėl to, kad šiandien šeimininkavai namuose - šyptelėjo.

Aš buvau tokioj euforijoj, kad tik suspiegiau "Ačiū!" ir užsidengiau veidą rankomis. Negalėjau patikėti. Aš išvyksiu mokytis į kitą planetą! Tai kažkas nerealaus. Kažkas neįtikėtino!