Mano visata

Dvyliktas skyrius

Per pietus sulaukiau svečių. Visi mano draugai atėjo aplankyti manęs, net Trudė, o tai mane nustebino, ir prinešė visokiausių skanumynų. Aš nusišypsojau jiems ir sunkiai, pasiremdama ranka atsisėdau lovoje. Prie manęs pribėgo Šeila su Frida ir stipriai apkabino. Buvo taip gera jaustis saugiai, tarp artimų draugų. Kai galiausiai jos mane paleido iš glėbio nusijuokiau:

- Vos nesulaužėt man skilusio šonkaulio, - linksmai paerzinau. Tada prie manęs priėjo Adamas ir priklaupęs prie lovos pabučiavo. Atsidusęs tarė:

- Daugiau nekrėsk tokių nesamonių. Mums infarktą įvarysi. Ir nebandyk daugiau naktį viena vaikščioti! - rimtai pasakė ir atsistojo prie kitų draugų. Jis atrodė susirūpinęs ir pavargęs, turbūt nervinosi dėl manęs ir negalėjo naktį užmigti. Pasijaučiau kalta, kad dėl manęs jie visi buvo sunerimę. Galiausiai mane užvaldė smalsumas ir aš paklausiau kaip viskas vakar naktį vyko. Frida įsijautusi pradėjo pasakoti:

- Kai tu paskambinai Adamui, jis su Marku ir Bertu atbėgo į mūsų kambarį, pasakė apie tavo skambutį ir mes visi išbėgom į parką. - ji taip greitai pasakojo, kad minutėlei sustojo pailsėti ir vėl pradėjo kalbėti, - kai mes pasiekėm parką išgirdom tavo klyksmą. Turbūt tada tau jie trenkė ir tu netekai sąmonės. Mes atbėgom, o tie šūdžiai pamatę mus dėjo į kojas. Aš su Šeila pribėgome prie tavęs, tu buvai visa kruvina. Atrodei siaubingai, buvau labai išsigandusi dėl tavęs, - liūdnai pasakė ir nutilo. Po kiek laiko apsiraminusi Frida vėl prakalbo, - Vaikinai nusivijo juos, tačiau Markas greitai grįžo ir iškvietė greitąją, nes mes per skubėjimą nepasiemėm telefonų. Šūdas, Zoja, šūdas... Neįsivaizduoju, kodėl tu jiems užkliuvai, - ji susigraudino ir nutilo. Tada Bertas atsikrenkštė ir tarė:

- Mes jų nepavijom, jie išsiskyrstė ir niekaip nepagavom. Supranti, jie titanai, jie greičiau bėga, nes jų kojos ilgesnės. Nepyk, padarėm ką galėjom... - jis liūdnai šyptelėjo, o aš negalėjau patikėti, kad jis atsiprašinėja. Juk jei ne jie aš galbūt nebūčiau gyva likusi. Papurčiau galvą ir nusijuokiau:

- Jūs neįtikėtini. Mane išgelbėjot, o dar atsiprašinėjat. Ačiū jums labai už viską, - iš visos širdies padėkojau ir nusišypsojau. Tada visi pradėjom kalbėti, juokauti ir laikas greitai prabėgo. Nenorėjau, kad jie išeitų, bet seselė jau piktai žiūrėjo į mano draugus, todėl po kiek laiko jie paliko mane vieną. Patogiai atsiguliau ir spoksojau į lubas. Maniau, jei čia reikės ilgai būti išprotėsiu.

*****

Kiekvieną dieną mano draugai mane aplankydavo. Visi išskyrus Marką. Jis nei karto neatėjo. Adamas būdavo visą popietę su manimi, todėl lengviau ištverdavau dienas ligoninėje. Praėjo beveik savaitė, tačiau sužinojau, kad mane paleis dar už septynių dienų. Ach... Kankynė. Taip pat turėjau paskambinti tėvams ir nuraminti juos, nes jie manė, kad man daug praščiau ir kaip visada prisigalvojo visokių nesamonių. Mano sveikata gėrėjo. Pagaliau seselė nuėmė tą baisų tvarstį man nuo galvos ir pasižiūrėjusi į veidrodį apsidžiaugiau, kad žaizdelė jau buvo apsitraukusi ir neatrodė baisiai.  Skilusį šonkaulį dar paskaudėdavo, bet jau daug mažiau nei pirmomis dienomis. Mėlynės, kuriomis buvo nusėtas visas mano kūnas, nyko, ir aš pagaliau pradėjau panašėti į žmogų.

Vieną vakarą, kai buvo pasibaigęs lankymo laikas aš nieko nebelaukiau ir nutariau pamiegoti, nors dar buvo tik 19 valanda, tačiau man nebuvo ką veikti. Užmigau ir po kiek laiko atsibudau. Pramerkiau akis ir pamačiau, kad kažkas sėdi atrėmęs galvą į mano lovą. Buvo prieblanda ir aš apsimiegojusi nemačiau kas čia prie manęs miega. Tiesą sakant nebuvau tikra, kad miega, bet iš gilaus ir ramaus kvėpavimo taip nusprendžiau. Įsmeigiau akis ir įsižiūrėjau. Mačiau, kad čia sėdi vaikinas, todėl tyliai paklausiau:

- Ei? - dvejodama tariau, nes nežinojau kas čia sėdi. Jis toliau miegojo, todėl paliečiau jo petį. Vaikinas papurturtė galvą ir lėtai ją pakėlė. Į mane įsmigo dvi sidabrinės akys. Tai buvo Markas. Jis buvo susivėlęs, akys šiek tiek primerktos. Matėsi, kad ką tik pažadinau jį iš miego. Nusišypsojau, man kėlė juoką jo išvaizda.

- Ką čia darai? - nieko nesuprasdama paklausiau. Jis šyptelėjo ir parodė į ant  spintelės gulintį maišiuką vėl prikimštą įvairiausių skanumynų.

- Šeila negalėjo ateiti pas tave, todėl paprašė, kad tau nuneščiau. Atėjau, tu miegojai, o aš nenorėjau tavęs žadinti, todėl belaukdamas kol pabusi pats užmigau, - teisindamasis pasakė. Linktelėjau tamsoje ir staiga susiprotėjau:

- Bet kad dabar ne lankymo valandos. Kaip tu čia atėjai? - tyliai paklausiau ir pamačiau, kad jis nustebo. Markas lėtai truktelėjo pečiais ir pažiūrėjo į duris:

- Aš nežinojau, o eidamas nieko nesutikau, - pasakė ir tada šelmiškai nusišypsojo, - Praslydau, - atsisukęs į mane tyliai nusijuokė. Aš taip pat išsišiepiau. Kurį laiką mes tylėjom ir galiausiai jis surimtėjęs paklausė, - Kaip jautiesi?

- Būna ir geriau, bet nuo to įvykio jau beveik atsigavau, - vyptelėjau ir nusipurčiau. Kiekvieną kartą kai prisimindavau tuos titanus, man pasidarydavo negera. Markas atsiduso ir linktelėjo.

- Kai tave tada pamačiau, pamaniau, kad... - jis sustojo ir nusuko akis į kitą pusę, - pamaniau, kad tau labai blogai. Tu buvai visa kruvina ir aš nežinojau ką daryti... Nubėgau paskui tuos išsigimėlius, bet negalėjau susikaupti, nes bijojau, kad tu stipriai sužeista. Grįžau, paskambinau greitąjai ir priėjau prie tavęs, - jis atsisuko ir žiūrėjo tiesiai man į akis. Markas atrodė liūdnas ir susikrimtęs ir aš pajutau norą jį apkabinti, bet neįšdrįsau. Jis patylėjo ir neviltingai tarė, -Zoja, aš maniau, kad tu negyva! Ten buvo tiek kraujo, tu nerodei jokių gyvybės ženklų, kad aš... - jis pritrūko žodžių ir nutilo. Aš sėdėjau ir žiūrėjau į jį. Man draskė širdį jį matant tokį nelaimingą, norėjau paguosti jį, tik nežinojau kaip.

- Markai, aš gyva, beveik visiškai sveika ir esu tau labai dėkinga, - raminančiu balsu pasakiau. Jo veidu nuvilnijo liūdna šypsena ir jis suėmė mano ranką. Mano širdis ėmė stipriai plakti, aš nuraudau, tačiau buvo tamsu ir Markas to nepamatė. Aš stipriai suspaudžiau jo ranką ir man norėjosi būti kuo arčiau jo. Jis lėtai nykščiu braižė įvairius raštus ant mano plaštakos ir tylėjo. Galiausiai pakėlęs akis nuo mūsų susikabinusių rankų jis atsisuko į mane ir tarė:

- Aš nenoriu tavęs prarasti, - tyliai pareiškė ir prisitraukė mane prie savęs. Aš vos galėjau kvėpuoti, širdis atrodė tuojau iššoks iš krūtinės. Mus skyrė tik keli centimetrai ir aš nebegalėjau blaiviai mastyti. Žiūrėjau į jo skulptūrišką veidą, pravertas lūpas ir sidabrines akis, kurios tiesiog degte degė. Jis taip pat nekantriai tyrinėjo mano veidą ir laukė atsakymo.

- Tu manęs neprarasi, tik niekada neturėsi, - vos girdimai sužnabždėjau ir prisiglaudžiau prie jo. Vos tvardžiausi ir jaučiau, kad Markas taip pat negali ramiai nusėdėti. Mano skruostu nuriedėjo ašara ir aš atsišliejau nuo jo. Pamatęs ašarą jis ją nuvalė ir dar kartą stipriai apkabino. Nenorėjau, kad jis mane paleistų, norėjau visą amžinybę praleisti jo glėbyje. Nežinau kodėl ta trauka, kuri mus traukė buvo tokia stipri, bet žinojimas, kad negalime būti kartu žudė. Galiausiai jis mane paleido ir nuėjęs prie durų atsisuko į mane:

- Tai, kad negalim būti kartu, nereiškia, kad negalime kartu leisti laiko. Aš ateisiu ryt pas tave, - jis nusišypsojo ir išėjo. Aš sėdėjau ir ilgai žiūrėjau į duris, pro kurias jis išėjo. Galiausiai visos emocijos prasiveržė ir aš pasikukčiodama pravirkau. Nuo kada meilė yra draudžiamas dalykas? Aš taip norėjau savo širdžiai liepti mylėti Adamą, tačiau negalėjau. Tokie jausmai, kokius jaučiau Markui, buvo per stiprūs. Aš jų nebegalėjau suvaldyti.