Mano visata

Antras skyrius

Jau seniai žinojau kuo norėsiu būti užaugusi. Aš norėjau studijuoti visatos biologiją. Tai naujas dalykas, kuris atsirado kai maždaug prieš daugiau nei šimtą metų žmonės pradėjo bendrauti su būtybėmis iš kitų planetų. Per tą laiką viskas taip pasikeitė, mes iš jų perėmėm kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui keliavimas į kitas pasaulius tapo normaliu ir visiems prieinamu dalyku. Kai kurie žmonės išsikraustė į kitas planetas gyventi arba dirbti. Gyventojai iš kitų pasaulių jau prieš daug šimtmečių įkūrė planetą, kuri yra visos mūsų visatos centras. Ji vadinasi Landija. Čia susirenka visi vadovai aptarti reikalus, taip pat gyvena daug gyventojų iš skirtigų planetų. Landijoje yra viskas, ko reikia. Ten yra universitetai, kuriuose galima studijuoti visatos biologiją, o aš labai noriu patekti į Landijos sveikatos universitetą, nes mokytis kitoje planetoje yra kažkas tokio neapsakomo... Labai noriu susipažinti su studentais iš kitų pasaulių. Ten mokosi daug Drono, Veneros žvaigždės, Titano, Norvo ir Silverio planetų gyventojų. Žemėje esu jų sutikusi nedaug, nes jie retai atkeliauja, todėl labai noriu įstoti į tą universitetą. Žinoma, man tiktų studijuoti ir kitoje planetoje, bet labiausiai noriu į Landiją. Po galais, juk ten pats mūsų visatos centras! Nors baisu vienai iškeliauti į kitokį pasaulį, bet Žemėje likti yra nuobodu ir nebemadinga. Visi kažkur iškeliauja.

Buvau užsimerkusi ir kaupiau drąsą perskaityti laišką gautą iš universitetų. Susikaupiau ir atsimerkiau. Viską perskaičiau maždaug dešimt kartų. Laiške buvo parašyta kad patekau į Tarptautinį Landijos universitetą studijuoti visatos biologiją. Nežinojau kaip reaguoti. Reikėjo džiaugtis, kad turėsiu galimybę studijuoti Landijoje ir ištrūkti iš tėvų prieglobsčio, ar liūdėti kad nepatekau į norimą universitetą ir bijoti naujo gyvenimo etapo? Buvau sutrikusi. Masčiau apie savo gyvenimą ir tai kas manęs laukia. Tuomet atsistojau ir išėjau iš kambario pas tėvus pranešti naujienų. Jie nežinojo, kad aš buvau padavusi paraiškas į Landijos universitetus, nes tikrai būtų nepritarę šiai idėjai. Jie buvo svetainėje, mama tvarkėsi, o tėtis skaitė naujienas per kompiuterį. Įėjau į kambarį ir atsikrenkščiau.

- Tai va... Atėjo laiškas - nežinojau kaip pasakyti, todėl sumaliau nesąmonę.

Tėvai tuo pačiu metu pažvelgė į mane su nekantrumu akyse.

- Kas parašyta? - nekantriai paklausė mama.

Dar kartą atsikrenkščiau, nes bijojau tėvų reakcijos. Patylėjau ir tyliai pasakiau:

- Patekau į Landijos Tarptautinį universitetą visatos biologiją, - pasakiau ir atsikvėpiau. Pažiūrėjau į tėvus. Jiems buvo šokas. Aš išsigandau dėl jų, nežinojau ką sakyti. - Ko jūs tylit? -galiausiai paklausiau.

Mama su tėčiu atsitokėjo ir reagavo tikrai daug baisiau nei aš tikėjausi.

- Landija?! Landija?! Tu ten nebuvai net. Vaikeli, tu ten nesimokysi. Ten kitas pasaulis, kita kultūra. Neišgyvensi ten nei mėnesio. Tu valgyt net pasidaryt nemoki. Niekur nevažiuosi. - surėkė tėtis, o mama jam pritarė, - Visai kvaila.

Aš nežinojau ką beatsakyti, todėl tik pasakiau:

- Ne, aš turiu važiuoti.-ir išėjau palikusi piktus tėvus.

Aš turiu ten važiuoti, jie turi persigalvoti. Tai mano galimybė, mano šansas. Kaip jie nesupranta. Išėjau į kiemą ir atsisėdau ant laiptukų. Galvojau, ką pasakyti tėvams ir kaip juos įtikinti, kad aš ne vaikas ir galiu savimi pasirūpinti. Net jei ir pati tuo abejoju.