Mano visata

Tryliktas skyrius

Vieną dieną kai gulėjau ligoninėje ir neturėjau ką veikti pastebėjau, kad personalas labai išsiblaškęs, seselės ir gydytojai lakstė po ligoninę tarsi pametę galvas. Nesupratau kas vyksta. Išėjau iš palatos ir nušliaužiau prie lango. Saulė nušvietė mano išbalusį veidą ir aš nusišypsojau iš malonumo. Buvo gerą vėl pajusti jos šilumą. Apsidairiau kas vyksta lauke ir mano akis partaukė keli lauke stovintys gydytojai, kurie įnirtingai kažką aiškino prie jų pristojusiam titanui. Susierzinau pamačiusi jį, nes nuo užpuolimo nebepasitikėjau titanais ir nebemėgau jų. Aukštaūgis kažką rėkė ir pastūmė vieną gydytoją, o kitas vyras baltu chalatu kažką užpuolikui pasakė ir galiausiai titanas išdidžiai nuėjo šalin. Negalėjau patikėti savo akimis, nemaniau, kad visi titanai tokie šlykštūs padarai. Dar kelias minutes pasižvalgiau pro langą ir nuėjau į palatą.

Tą dieną niekas manęs neaplankė ir man buvo labai nuobodu. Vėlai vakare, kai jau snūduriavau, į mano palatą įsiveržė Markas. Jis buvo uždusęs ir pavargęs. Uždaręs duris jis priėjo prie manęs ir gaudydamas kvapą tarė:

- Kaip laikaisi? Viskas gerai? - jis prisėdo šalia manęs ir nerimastingai žvilgtelėjo į duris. Markas atrodė šiek tiek išsigandęs. Aš truktelėjau pečiais ir atsakiau:

- Viskas normalu. Nuobodžiauju, šiandien niekas nebuvo atėję aplankyti, turbūt užsiėmę. O tu kaip? - nusišypsojau ir raminančiu tonu pasiteiravau, - Ko čia atlėkei kaip akis išdegęs?

Jis atsistojo ir priėjo prie durų. Atsisukęs į mane pridėjo pirštą prie savo lūpų ir prikišęs ausį prie durų klausėsi kas vyksta koridoriuje. Nesupratau kodėl jis taip elgiasi, gal bijojo, kad jo nesučiuptų, nes dabar buvo ne lankymo valandos. Po kelių sekundžių jis atėjo prie manęs ir pradėjo šnekėti.

- Titanai pradėjo streikuoti. Pasirodo tavo užpuolimas buvo tik vienas iš daugelio. Jie tapo labai agresyviais ir tikina, kad jų niekas netoleruoja, nesupranta, šaiposi bei žemina, todėl jie pradėjo pavienius smurto atvejus, tačiau dabar beveik visi titanai susibūrė prie miesto Vyriausybės rūmų ir ten protestuoja. Jie nori lygių teisių, bet juk jos ir yra lygios.Tiesą sakant aš nesuprantu jų motyvų. Gal jie nori įgauti daugiau valdžios Landijoje, - Markas išdėstė naujienas ir pažiūrėjo į mane.

Aš nesitikėjau kad Landijoje gali kilti nesutarimai tarp rasių tokiu mastu. Visi Landijos gyventojai stengėsi būti tolerantiški ir nemanau, kad titanai kažkuo suerzino kitus. Žinoma pavienių atvejų visada būna, bet čia kalba ėjo apie tai, jog titanų nemėgsta daug gyventojų. Tai atrodė neįtikėtina. Markas atsikrenkštė ir rimtai tarė:

- Dėl jų protesto daug institucijų nebedirba, gyventojai vejami namo, todėl Šeila ir kiti pas tave šiandien neatėjo. Mieste daug policijos, jie visus sugaudo, bet man pavyko slaptai atbėgti iki ligoninės. Nežinau kas bus jei mane ras... - jis vėl žvilgtelėjo į duris ir greitai atsisuko į mane, - Aš jau eisiu, o tu stebėk situaciją. Jei matysi, kad negerai skambink ir lauk mūsų, tik viena neik į miestą, nes gali būti pavojinga. Pažadi? - jis atsistojo ir žvelgdamas į mane laukė patvirtinimo. Aš linktelėjau:

- Pažadu, - tyliai sulemenau ir jis šyptelėjęs išėjo.

*****

Atsibudau anksti ir pradėjau laukti pusryčių. Nerimavau ar Markas saugiai grįžo namo, todėl parašiau žinutę. Laukiau atsakymo, tačiau telefonas tylėjo. Po kiek laiko į mano palatą įėjo senyva norvė nešina mano pusryčiais. Ji buvo labai išsiblaškiusi, jos rankos drebėjo ir moteris atrodė išsigandusi. Aš padėkojau už maistą ir paklausiau:

- Gal yra kokių naujienų apie titanų sukilimą? Jie nurimo? - viltingai paklausiau. Moteris pažvelgė į mane savo stiklinėmis akimis ir papurtė galvą.