Mano visata

Vienuoliktas skyrius

Buvo vakaras. Ėjau iš Šarlotės bendrabučio į namus. Norėjau kuo greičiau pasiekti savo bendrabutį, todėl nusprendžiau eiti trumpesniu keliu pro parką. Grožėjausi naktimi, žvaigždėtu dangumi ir mane supančia gamta. Čia tikrai buvo nuostabu. Parke buvau visiškai viena, nesigirdėjo net menkiausio krebždėjimo. Oras buvo vėsus, todėl paspartinau žingsnius. Eidama pro nedidelį tvenkinuką išgirdau kažką šūkaujant ir juokiantis. Pamačiau grupelę titanų, jie buvo gerokai apgirtę. Pagreitinau žingsnius, nes nenorėjau turėti su jais jokių reikalų. Aplenkiau titanus dideliu lanku ir galiausiai ramiai nuėjau tolyn. Tačiau po kelių akimirkų prie manęs pribėgo vienas iš jų ir sustabdė:

- Kur naktim viena vaikštai, gražuole? - neaiškiai pasakė ir pabandė paliesti mano veidą. Aš atsitraukiau ir pabandžiau praeiti pro jį, bet jis man neleido. Nuo jo sklido alkoholio kvapas. Jis buvo visiškai girtas. Apsisukau ir pamačiau, kad prie manęs atėjo ir kiti jo draugai. Nors čia buvo ir kelios merginos, tačiau jos buvo visiškai girtos, todėl sunerimau. Norėjau greičiau dingti iš čia, bet vaikinas manęs nepraleido.

- Pasitrauk, - pamėginau patraukti jį iš kelio, bet jis stvėrė mane už rankos ir pradėjo tempti į parko gilumą. Bandžiau priešintis, bet jie tik nusikvatojo ir ėjo toliau. Kai priėjome tvenkinuką, jie visi susėdo ir liepėman sėstis šalia jų. Buvau išsigandusi, nežinojau ką daryti. Pamačiau, kad jie toliau geria kažkokius gėrimus. Šalia manęs sėdintis titanas padavė man butelį ir liepė gerti. Apsimečiau, kad atsigėriau ir perdaviau kitam. Buvau sušalusi, išsigandusi, nežinojau ką daryti. Aplink nebuvo nei gyvos dvasios. Pradėjau kaltinti save, kad per vėlai išėjau iš Šarlotės namų. Galiausiai atsisukau į juos ir stodamasi pasakiau:

- Tai aš jau eisiu, - sumurmėjau ir pradėjau eiti, bet kitas titanas užtvėrė man kelią ir liepė sėstis. Aš pradėjau drebėti, nežinojau ko jie iš manęs nori ir kaip viskas baigsis. Nusprendžiau veikti. Staigiai pasisukau, pranėriau pro mane saugantį titaną ir pradėjau bėgti rinkdama Adamo numerį. Jis ilgai nekėlė ragelio ir vos jam atsiliepus sušukau:

- Padėk, aš parke ir... - vienas vaikinas mane parbloškė ant žemės ir spyrė į pilvą. Sekundei netekau samonės, o kai atsigavau gavau dar vieną smūgį į šoną. Nejutau skausmo, tik mane supykino ir aš atsikosėjau krauju. Atsiguliau ant asfalto, nes neturėjau jėgų priešintis. Prie manęs priėjo dvi merginos ir pradėjo siaubingai keiktis ir kalbėti kažkokias nesamones. Iš jų kalbų aš supratau, kodėl jie mane čia laikė. Iš kažkurio titano viešai pasišaipė žemietis ir jie norėdami atkeršyti sumanė pamokyti mane, nors aš ir buvau ne prie ko. Tiesiog jie buvo per girti tai suprasti. Užsimerkiau ir maldavau, kad Adamas būtų supratęs ką aš jam pasakiau. Vėl sukosėjau ir išspjoviau kraują.  Viena mergina nusijuokė ir priėjusi prie manęs pasakė:

- Tu esi tik menka žiūrkė, - tada apsisuko ir vėl nuėjo prie tvenkinuko. Suaimanavau ir paliečiau galvą, nes ją labai skaudėjo. Turbūt krisdama ją prasiskėliau, nes kakta buvo kruvina. Sunkiai atsisėdau ir maldaujamai pažvelgiau į vieną iš vaikinų:

- Prašau, paleiskit mane. Aš nesu susijusi su tuo vaikinu, kuris įžeidė jus. Nesu atsakinga už jo veiksmus. Prašau... - drebančiu balsu maldavau, tačiau jiems buvo vienodai. Vienas iš jų liepė man užtilti. Kurį laiką tylėjau, tačiau galiausiai baimė išgaravo ir mane apėmė pyktis. Atsisukusi į juos piktai išrėžiau, - Jūs esate gyvuliai! Jūs kvaili ir arogantiški padarai, kurie sprendžia savo problemas kaip vaikai. Aš visuomet maniau, kad visos rasės yra lygios, tačiau Jūs... - atsikvėpiau ir su pasišlykštėjimu išspjoviau žodžius, - Jūs esate šlykštūs parazitai. Nykite iš čia, tokių kaip jūsų čia niekam nereikia! - surėkiau. Jie žiūrėjo į mane apšalę, turbūt to  nesitikėjo. Aš sunkiai atsistojau ir pradėjau eiti nuo jų. Tačiau paėjus kelis žingsnius kažuris iš jų smogė man į galvą ir aš netekusi samonės susmukau.

*****

Miegojau. Dažnai atsibusdavau ir nespėjusi susigaudyti kur esu vėl užmigdavau. Mano sapnai buvo padriki, košmariški, kankinantys ir neleidžiantys ilsėtis. Galiausiai išaušo rytas. Aš prabudau ir apsidairiau. Buvau kažkokiame nepažįstamame kambaryje. Jis buvo šviesus, tačiau tuščias, nes šiame kambaryje be mano ir kitos tuščios lovos buvo tik dvi spintelės ir kriauklė. Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau. Ne, aš nesapnuoju. Čia panašu į ligoninės palatą. Paliečiau galvą, ji buvo apibintuota. Sudejavau, nes suvokiau kaip man skauda kūną. Apžiūrėjau save ir pamačiau, kad mano liemuo taip pat apibintuotas. Nieko nesupratau, kas čia vyksta, todėl sunkiai išlipau iš lovos ir išėjau iš palatos. Koridoriuje sutikau baltai apsirengusią moterį, kuri nepatenkinta pasižiūrėjo į mane ir sušuko:

- Ką čia veiki? Eik į lovą! Tuoj ateis seselė, - piktokai suspiegė ir nuėjo tolyn. Paklausiau tetulytės ir grįžau į lovą. Po kelių minučių pas mane atėjo seselė. Kol ji man statė lašelinę aš pradėjau klausinėti:

- Kaip aš čia atsidūriau? - nieko nesusigaudydama paklausiau. Įvedinėdama man kateterį į ranką ji atsakė:

- Vakar naktį tave čia atvežė greitoji pagalba, kurią iškvietė kažkokie jaunuoliai. Jie čia buvo tol, kol mes liepėm jiems išeiti. Sakė, kad jie tavo draugai. Tave vakar užpuolė ir sumušė. Tau skilo šonkaulis ir teko susiųti žaizdą kaktoje, nes gausiai kraujavo. Netekai šiek tiek kraujo, todėl reikia pastatyti lašelinę, - ji paaiškino ir viską sutvarkiusi pasuko link durų. Aš šūktelėjau:

- O kada mane išleisit namo? - viltingai paklausiau. Ji atsisuko į mane ir šyptelėjo:

- Dar šiek tiek pabūsi čia, - tarė ir išėjo. Atsidusau ir padėjau galvą ant pagalvės. Prisiminiau vakar naktį ir mane nukrėtė šiurpas. Įdomu kur tie kvailiai dabar? Ar juos suėmė, o gal jie pabėgo? Visokios mintys lindo į galvą. Galiausiai iš nuobodulio vėl užmigau.